Šiuolaikinio Nyderlandų meno eksperimentai

"Olandų biuro" ekspozicijos fragmentas

Nuo lapkričio 19 iki sausio 9 d. Šiuolaikinio meno centre veikia nedidelė devynių gerai žinomų Olandijos menininkų paroda "Olandų biuras". Ši paroda yra viena iš vizualiųjų menų renginių serijos "Who if not we should at least try to imagine the future of all this?" dalių, sudarančių kultūrinę programą "Thinking forward". Šiuo projektu, skirtu olandų pirmininkavimui Europos Sąjungoje 2004 m. ir apimančiu Olandiją bei dešimt naujųjų ES narių, siekiama aktyvinti jų integraciją į pasaulinį kultūros žemėlapį. Olandų šeimininkavimas Europos Parlamente sukėlė rezonansą ne tik politiniame, bet ir kultūriniame kontekste. Tiek Vilniaus džiazo festivalis, dokumentinių kino filmų programa, tiek ir šis meninis projektas ŠMC yra šio politinio fakto atgarsis ir jo interpretacija. Akivaizdu, kad politiniai įvykiai yra vieni aktyviausių kultūrinių procesų katalizatorių.

Parodoje menines praktikas bandoma įtraukti į ekonomines, verslo retorika grindžiamas teritorijas. Olandų menininkai kuria, simuliuoja laikiną biurą, tam tikrą įstaigą, informuojančią aktualiais ES narystės klausimais, analizuoja kolektyvinio darbo ir individualios kūrybos, lokalių ir globalių perspektyvų problemas.

Pagrindinė visos programos tema – meno vaidmuo dabartiniuose socialiniuose ir politiniuose procesuose. Paroda labiau primena ne sterilų politikos ir verslo informacijos biurą, o mokslinę laboratoriją, kurią visi apleido po nesėkmingo eksperimento. Hendriko-Jano Hunnemano instaliacijoje "Touch my cheek before you leave" plastikinės juostuotos užuolaidos tarsi žymi demarkacinę liniją, už kurios patenki į specialios paskirties teritoriją. Čia dirbama su kitokiomis medžiagomis ir jau pagal kitokias taisykles. Prieš parodos atidarymą laikraščiuose buvo išplatinti skelbimai, kviečiantys vyrus dalyvauti kontroversiškame Jobo Koelewijno projekte "Pasaulinės spermos donorų paieškos". Pagrindinė autoriaus idėja – sukurti spermatozoidą iš visų septynių pasaulio kontinentų vyrų spermos. Laboratorijoje sperma bus sumaišyta ir užšaldyta, kol atsiras moteris, norinti pagimdyti šį globalų kūdikį. Projektas kelia akivaizdžias aliuzijas į mokslines genų inžinerijos teritorijas. Šiuo atveju menininkas tampa mokslininku, stimuliuojančiu ir generuojančiu futuristines vizijas, utopinius įvykius. Operuojama nebe meninėmis sąvokomis, pats menininkas tik pateikia pradinę medžiagą, o veiksmo eigą nulems bandymo idėja įtikėję vyrai. Į žiūrovą apeliuojama ne kaip į pasyvų stebėtoją, o kaip į žmonijos ateities veiksnį. Asketišką instaliaciją sudaro tarsi mokslinei propagandai skirti reikmenys: stendas su lankstinukais, stalas su anketomis ir straipsniai iš spaudos, neva liudijantys tyrimo realumą.

"Atelier van Lieshouto" pristato gigantiškas iš spalvoto poliesterio pagamintas vidaus organų skulptūras. Estetiškai pateikti organai negąsdina, tik primena jau senai pamirštas biologijos pamokas. Bene labiausiai publikos akį traukė ir provokavo "Penis extra large", bet tai turbūt lietuviško mentaliteto proveržiai. Mano galva, kur kas įdomesni buvo "Stemplė", "Inkstai" ir "Rectum". Anonimiški organai, panašūs į serijinius gaminius, primena žiūrovui jo prigimtį, vidinę struktūrą.

Darbu "Kavos ceremonijos" Dre Wapenaaras tęsia savo bandymus pavėsinių dizaino srityje. Jo sukurta kavos gėrimo pavėsinė – tai vieta skatinanti bendravimą. Ekspozicijos atidarymo metu autorius gamino kavą pagal ypatingą močiutės receptą, tačiau ceremonijai pasibaigus pavėsinė priminė audringo kolektyvo paliktą netvarką.

Luco Lengleto "Molotovo kokteilis pavėsinėje" eksploatuoja militaristinę tematiką. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu rusų išrastas efektyvus ginklas primena įvairiuose pasaulio kampeliuose nūnai vykstančias riaušes. Molotovo kokteilio susprogdinimą liudija nedidelio formato nuotraukėlės ir eksperimento atlikimo vieta – didžiulis hermetiškas konteineris.

Edwino Zwakmano "Jungtinių tautų troleibuso linija" – daugiasluoksnis darbas, sudarytas iš didelės fotografijos, trijų televizorių ir netikėtos intervencijos į realią fizinę erdvę. JT autobusais karščiausiuose pasaulio taškuose gabenama humanitarinė pagalba, žmonės iš karo zonų vežami į pabėgėlių stovyklas. Tačiau JT troleibuso tikriausiai nėra nė vienoje tokių zonų. Eksponuojamos nuotraukos – tarsi iš pirmųjų dienraščių puslapių, o videodalis primena pasaulinių televizijų naujienų reportažus. Visos šio kūrinio sudėtinės dalys verčia klausti, kokioje konflikto zonoje esame, tačiau atsakymų nepateikia.

Įėjus į didžiąją ŠMC salę stebina tyla. Jokios įprastinės vaizdo ir garso skleidžiamos kakofonijos. Vienas iš pagrindinių parodos bruožų – videokūrybos vengimas. Vienintelis videodarbas ir yra bene įdomiausias parodos kūrinys. Gabrielio Lesterio videofilmas "Cola Yogurt" demonstruoja įvairiausių nepatentuotų lietuviškų išradimų mozaiką, reflektuojamas mokslo ir meno santykis, jų abiejų poreikis judėti į priekį, ieškoti, tyrinėti. Analizuojama jogurto ar varškės sūrelio sudėtis, ragaujamas jogurto ir kokakolos mišinys. Menas tampa mokslo analogu. Filmas, stilizuojamas jungiant skirtingos estetikos medžiagą, primena tarybines mokslo populiarinimo laidas.

Olandų biure-laboratorijoje aktyviai trinama riba tarp meninės kūrybos ir mokslinių projektų. Tačiau pasibaigus performansams ir likus vos keliems biuro-laboratorijos egzistavimo ženklams, pasigendi vizualumo ir įtaigos.