Naujasis romantizmas

Kęstutis Grigaliūnas. "Gedimino sapnas". 2002 m.

"Arkos" galerijoje Vilniuje atidaryta tapytojo Lino Liandzbergio kuruojama paroda "Naujos romantizmo taktikos". Pirmasis šios parodos variantas, spalio mėnesį pristatytas Šiaulių dailės galerijoje, sulaukė žiūrovų dėmesio. Viena vizualiausių tapybos parodų sudomino jausmingomis, neretai lyrinėmis pasirinktų siužetų interpretacijomis, stilistikos bei technikų įvairove. Šią parodą galime laikyti tęstiniu projektu, pristatančiu vis kitokias šiuolaikinio romantizmo formas (tapybą, erdvinius, skaitmeninius menus ir pan.). Šįkart matome lyrišką, sentimentalią tapytojų kūrybą, inspiruotą įvairių natūros, popkultūros, konceptualizmo idėjų. Todėl "Naujas romantizmo taktikas" reikėtų traktuoti kaip teminę trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių menininkų kūrybos parodą, kuria bandoma atsakyti į tris pagrindinius klausimus. Ar romantizmo kultūros ilgesys yra nesąmoninga priešprieša pragmatiškiems šiandieninio gyvenimo reikalavimams, ar sąmoningai pasirenkama pozicija? Kokia yra naujų romantinių idėjų sklaida Lietuvoje? Kaip interpretuojamas istorinis romantizmo palikimas?

Modernioji melancholija

Romantizmas, nepaisant jo įvairiakryptiškumo, dažniausiai suvokiamas kaip tam tikra dvasinė būsena, kuriai būdingas pakilumas, jausmingumas, svajingumas, net paslaptingumas. Patoso ar heroizmo šioje parodoje gal ir nedaug aptiksime, tačiau lyrikos ir pabrėžto emocingumo rasime išties nemažai. Labiausiai su istoriniu romantizmu, jo mistiškumu ir fantastika susijusios Sigito Staniūno klasikinės tapybos kompozicijos "Lotoso žiedo sargai", "Saulės piligrimas", "Svajotojas", "Properša". Nostalgiškas Gintaro Palemono Janonio ciklas "Tolimame mieste" (2001–2004) žavi grakščiai ekpresyvia prisiminimų interpretacija, kurią papildo švelnia ironija persisunkę Ričardo Bartkevičiaus natiurmortai ("Žaislinė patranka ir laikrodis", 2004, "Dvi morkos ir dailė", 2003). Lyrinės nuotaikos, sustabdytos šviesos akimirkos būdingos koloristiniams Martino Jankaus peizažams, Sauliaus Rudziko tapytiems gamtos motyvams ir kai kurioms iš peizažinės tapybos išplaukusioms Audriaus Gražio abstrakcijoms.

Romantinė egzaltacija ar paradoksali revoliucija

Šiuolaikinio romantizmo revoliucingumas yra nebe žanrinis, o technologinis ir konceptualus. Tapybos ribos tarsi peržengiamos, kai atsisakoma įprastų formatų ir porėmių (Eglės Ridikaitės "Dangus" ir "Dvaselės…") arba kai tapytojai kuria piešinius, objektus (Aistės Kirvelytės, Orūnės Morkūnaitės darbai). Romantinė egzaltacija juntama net racionaliose Lino Liandzbergio "Kryžkelėse", kontrastingose topografinėse sankirtose su daiktiškais vaikiškų žaislų inkliuzais, ir išgrynintose kompiuterinės stilistikos Andriaus Miežio kompozicijose ("King Kongas gyvas", 2004, "Vienas dievas težino…", 2004).

Andrius Miežis. "King Kongas gyvas". 2004 m. T. Razmuso nuotraukos

Alegorijos ir dekoras

Naujasis romantizmas dažnai kalba alegorijomis, pavyzdžiui, Dovilės Norkutės aptapytose skaitmeninės spaudos moterų figūrose ("Žaisliukas", 2003, "Dafnė", 2003) ir ironiškose, popmeno stilistikos įkvėptose Kęstučio Grigaliūno istorijose ("Visagalė migla ir tyla", 2002, "Vyras asilo kauke", 2002). Ekspresyviose Vilmanto Marcinkevičiaus vizijose ("Sėjėjas", 2001; "Angelas ir valstietė", 2000) arba akademiškose Roberto Blujaus drobėse žmogaus figūra virsta daugiakalbiu simboliu.

Kitų autorių darbuose alegorijos dekoratyvesnės, jos tampa koduotu raštu, net ornamentu (Dano Andriulionio darbai, Arturo Savicko abstrakcijos).

Skirtingos (apčiuopiamos, legendinės, mistiškos, konceptualios) romantikos dozės pastebimos visų septyniolikos parodos dalyvių darbuose, bet juk ir XIX a. romantizmas buvo įvairiakryptė srovė. Apžvelgdami šią teminę parodą, galime apmąstyti skirtingus tapybos istorijos etapus: ir siužetinį realių formų reprodukavimą (Sigito Staniūno, Roberto Blujaus, Dovilės Norkutės, Aistės Kirvelytės darbai), ir ekspresionistines buitinių ar mitologizuotų temų interpretacijas (Ričardo Bartkevičiaus, Gintaro Palemono Janonio, Vilmanto Marcinkevičiaus, Martino Jankaus, Sauliaus Rudziko, Dano Andriulionio paveikslai), ir abstrakčias kompozicijas (Arturo Savicko, Audriaus Gražio kūriniai), ironiškąjį popmeną (Kęstučio Grigaliūno, Orūnės Morkūnaitės darbai), pagaliau – konceptualiąją tapybą (Lino Liandzbergio, Andriaus Miežio, Eglės Ridikaitės kūriniai). Technikų įvairovė (nuo aliejinės tapybos iki pramoninių technikų ir daiktų) visuose kūriniuose, net imituojančiuose kompiuterinę stilistiką, neužgožia vidinės šilumos ir labai individualaus, net sentimentalaus ryšio su žiūrovu, kuris šiandien reiškia ne tiek priešpriešą akademizmui, kiek racionalių metodiškų technologizmų priešingybę.