Muzika

Kas slypi už žodžių ir muzikos

Sigutės Stonytės, Carsteno Hustedto ir Jurgio Karnavičiaus rečitalis Filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė

Norint lakoniškai apibūdinti dainininkės Sigutės Stonytės ir pianisto Jurgio Karnavičiaus duetą, ko gero, ilgai netektų galvoti. Abiems atlikėjams būdinga tvirta kūrybinė samprata bei profesinė branda, kiekvieną jų pasirodymą paverčianti įsimintinu įvykiu, išraiškingai kilstelinti bei koncertų sezono tėkmės kreivę ir paliudijanti kamerinės muzikos reikšmingumą. Dažnais koncertais šis duetas publikos nelepina, nes savo programas rengia vadovaudamasis gilia menine motyvacija. Ir naujausioji S. Stonytės bei J. Karnavičiaus koncertinė programa, atlikta gruodžio 1 d. Filharmonijoje, atskleidė, kokia svarbi šiam ansambliui kiekviena repertuaro pakopa, jo visuma, atliekamų kūrinių santykis.

Koncerte grojo ir vokiečių fleitininkas Carstenas Hustedtas, aktyvus mūsų muzikinio gyvenimo dalyvis, lietuvių kompozitorių bičiulis. Šio koncerto repertuaro kontūras gimė šių metų vasarą VIII T. Manno festivalyje Nidoje. Tas tiltas, kurį tarp vasarinės Nidos ir koncertų sezono įkarščio apimto Vilniaus nutiesė S. Stonytės, J. Karnavičiaus ir C. Hustedto parengta programa, T. Manno festivalio publikai (nemažas jos būrys susirinko ir į šį koncertą) darsyk patvirtino, ko verti anie vasaros muzikiniai vakarai senojoje Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje...

Tačiau ir tie, kurie šių atlikėjų koncerto klausėsi pirmą kartą, turėjo progos jame atrasti įspūdingų prasminių tiltų, formavusių koncerto architektoniką, kompoziciją, dramaturgiją. Čia į darnų sąskambį jungėsi ir netikėti epochų deriniai, ir arijų bei dainų tekstų semantika, ir ansamblių jungtys, muzikinių frazių išdailos. G.F. Händelio, J.S. Bacho, F. Martino, G. Mahlerio stilistinis garsų ir žodžių melanžas pasidabino intymiu, iš sielos gelmių srūvančiu ataudu, įtikinusiu, jog balso, fleitos ir fortepijono instrumentuotė, nors ir nepriklausanti autentiškai kai kurių partitūrų prigimčiai, mąstančių ir kuriančių interpretatorių dėka gali ne tik išsaugoti laikmečių horizontus, bet ir suteikti savą ištarmę juose glūdinčioms reikšmėms. Tad ir koncerto pradžioje skambėjusius G.F. Händelio arijos žodžius ("Žinau, kad mano atpirkėjas gyvas"), apgaubtus nerimastingo barokinės melodijos judesio plastikos, tarytum natūraliai pratęsė paskutinės dainos iš G. Mahlerio ciklo pagal F. Rückerto eilėraščius posmas ("Vidur nakties savo jėgas atidaviau Tau į rankas, būties Valdove ir mirties, kuris budi vidur nakties"), ištirpstantis triumfuojančios šviesos sraute.

Dainininkė S. Stonytė, viena pagrindinių mūsų operos solisčių, kamerinės muzikos sritį brangina, joje įžvelgdama, regis, tokias pat galimybes tobulėti kaip ir operoje. Akivaizdų šios dainininkės maksimalizmą atskleidžia ne tik repertuaro apimtis, bet ir gebėjimas nepainioti kamerinės muzikos interpretacinių principų su operine raiška, iš šios pasisemti nebent tik artistizmo ar psichologinio pastabumo.

Vokalinė šio koncerto dalis liudijo darnią iš žodžio ir muzikos vienybės išaugančių psichologinių būsenų, estetinių prigimčių, gyvenimo metamorfozių įvairovę: nuo majestotiškos, tapybiškos, jausmingos G.F. Händelio plastikos, jaukaus F. Martino giesmių paprastumo iki G. Mahlerio cikle glūdinčios metafizikos. Šią įvairovę papildyti, o kitąsyk net ir formuoti, reikšmingai pagrįsti – fortepijono partiją atliekančiojo užduotis, kurią nepriekaištingai įvykdė pianistas J. Karnavičius, giliai suvokęs savo vaidmenį, siekęs, sakytum, likti nematomu, ištirpti organiškoje visumoje. Tačiau kartais pianisto garsinė subordinacija būdavo stačiai stulbinama – subtili tylos estetika, sudvasinto virtuoziškumo apraiškos, ypač atliekant J.S. Bacho Sonatą h-moll (BWV 1030). Interpretuojant J.S. Bachą itin taikliai atsiskleidė fleitininko C. Hustedto braižas, artimas ir J. Karnavičiaus atlikėjiškai raiškai – kaligrafiškumo, inteligencijos ir subtilumo derinys, leidžiantis išgirsti ir pagarbiai priimti visas vertybes, kurias teikia grojama muzika.

Prisipažinsiu, kad paprastai neteikiu didelės reikšmės poetiškiems koncertų pavadinimams. Tačiau po šio vakaro ilgai neapleido tam tikra nuotaika, primenanti artėjančių šv. Kalėdų lūkesčius (koncerte skambėjo F. Martino "Trys Kalėdų giesmės") ir dar kažką, ką nusakė programos pavadinimas "Kai baigiasi žodžiai...".