Klonuoto spektaklio sėkmė

Scena iš spektaklio M. Abramavičiaus nuotr.

Atrodo, jog lietuviai dabar gyvena tenkindami tik du poreikius: pirkimo ir pramogų. Tad ir spektaklio pavadinimas "Strip Man Show" Jaunimo teatro premjerai garantavo sėkmę dar jai neįvykus. Teatro vadovai puikiai žinojo, ką rinkosi – spektaklio finansine sėkme džiaugiasi jau ne vienas teatras. Kad tai – spektaklis-klonas, galima buvo įsitikinti tik vėliau, panaršius internete. Ir net atleisti statytojams, nes šou versle klonavimas – lyg ir normalus reiškinys. Be to, sėkmė garantuota ilgam – teatrinis "čipendeilų" variantas įaudrina bet kokį žiūrovą.

"Strip Man Show – viskas apie vyrus" autorius ir režisierius (o internete rašoma, kad dar ir daugelio kitų profesijų žmogus) Paolo Emilio Landi pirmiausia yra italas. Genetinio temperamento, turbūt užkrėtusio jaunimiečius, šiame spektaklyje ir yra daugiausia. Visi gavo nemažas partijas, o svarbiausia – jis kuriamas "fiziškai", ne psichologiškai. Atrodo, kad kiekvienas vaidinusiųjų ne tik repetavo teatre, bet ir kruopščiai atlikinėjo namų darbus – visų fizinis pasiruošimas kaip ant delno. Gražu buvo žiūrėti, kaip dramos aktoriai staiga tampa profesionaliais šokėjais, o po muzikinių intarpų vėl ima vaidinti. Taip komercija "apaugo" individualiomis aktorių savybėmis, individualiais improvizaciniais elementais ir tapo žaviu savaitgalio ar net naujametiniu lengvo žanro produktu. Svarbiausia – gera trupė. Jos profesionalumas tikrai pateisino lūkesčius. Visi vaidmenys puikūs, ir maždaug septyniasdešimt procentų spektaklio sėkmės priklauso būtent Jaunimo teatro aktoriams.

Moterims tokiame spektaklyje, savaime suprantama, atiteko našlaičių vaidmuo. Jos – tik priedas prie drąsuolių vyrų proletarų. Viskas sukoncentruota į vyriškąją lytį, viskas – apie vyrus. Čia praradę darbą vyrai ne tik galvoja apie šeimą, ieško, kaip užsidirbti pinigų, – čia jie dar turi ir sielą. Tiesa, sielą įformina kiekvieno personažo fizinė faktūra, bet kai ji prasiveržia, iškart pelno simpatijas. Vienas įdomesnių – suvalkiuojantis Vytautas Taukinaitis, jis ne vien žaviai šoka, myli žmoną ir rūpinasi ateitimi, bet ir yra tikras lietuvis. Vienintelis lietuvis tarp "užsieniečių". Gražu žiūrėti, kaip keičiasi, iš tešlagalvio storašiknio "Strip Man Show" simboliu virsta Tomo Kizelio Denis. Aktorius valdo ne tik spektaklio ritmą, jis nepataikauja žiūrovui, veikia išvien su savo personažu ir net paverčia jį vienu dramatiškiausių. Nieko keista, kad geri aktoriai apipynė komediją buitiniais, realistiniais, net psichologiniais pagražinimais, o smagaus šou ištroškę žiūrovai krito iš juoko.

Pirmuosius šou taktus teko įveikti Aleksui Kazanavičiui – jo personažas tapo puikiu viso spektaklio prologu. Dar dvi neišdildomą įspūdį palikusios dūšelės – smarkieji Sergejaus Ivanovo ir Igno Ciplijausko vyrukai. Duetas išsiskyrė subtiliomis vaidybos priemonėmis, nepriekaištingu humoru Nerijui Gadliauskui taip pat pavyko sudramatinti savo ne itin dėkingą personažą ir kartu suteikti jam nepriekaištingo lengvumo. Netolygus, tačiau šokio scenose išlaisvėjantis Jurgis Damaševičius individuliais potėpiais irgi sukūrė įsidėmėtiną šou vyruką.

Muzikiniai šou vis drąsiau skinasi kelią į mūsų scenas. Bet teatras tuo ir žavus, kad kiekvieną kartą gali nustebinti iš naujo, atskleisti naujus veidus, prikelti senas žvaigždes arba jomis paversti kažkada išėjusiuosius. Taip atsitiko į sceną grįžusiam Gediminui Storpirščiui (spektaklyje jam teko bene rimčiausias ir dramatiškiausias vaidmuo) ir Irenai Tamošiūnaitei, kaskart su vis didesniu pagreičiu pelnančiai šiuolaikinės Jaunimo teatro žvaigždės statusą.

Šįkart tik pagalbinius vaidmenis atlikusios Neringa Varnelytė, Edita Zizaitė, Dalia Brenciūtė, Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė sėkmingai sugriovė "ketvirtąją sieną" ir spektakliui suteikė realaus vyksmo energijos. Režisieriui, regis, nė motais ir teksto, ir veikėjų charakteristikų painiava. Ne tiek eklektiškas jo stilius, kiek pats darbas su aktoriais, vaidmenimis. Tačiau kaip tik iš šios eklektikos skirtingi žiūrovai atsirenka skirtingus dalykus. Svarbiausia – energija ir sekundinis stereotipinis skečų, šaržų humoras. Ne kažin kas lieka galvoje spektakliui pasibaigus, bet tai nėra blogai. Nemokamas adrenalino kiekis, kurio skirtingomis dozėmis gauna ir vyriškoji, ir moteriškoji žiūrovų dalis, turbūt ir yra didžioji "Strip Man Show" vertybė.

Sunkiausi spektaklyje – duetai ir šeimyninės psichologinės scenos: matyti režisūros klišės, vaidybos dirbtinumas. Abejonių kelia ir spektaklio scenovaizdis – patogus, universalus, bet pernelyg tiesmukas. Prasčiokiškos klubo salės fone nekaip atrodo ir gana primityvūs kostiumai. Toks turbūt buvo režisieriaus sumanymas, tačiau vizualios estetikos visgi šiek tiek pritrūko.

Choreografas Jurijus Smoriginas padirbėjo tikrai nemažiau nei statydamas autorinius spektaklius. Taip šokančius aktorius galėjo paruošti tik aukštos klasės profesionalas. Nors ir režisierius išmano choreografijos subtilybes, atrodo, jog šis "Strip Man Show" – J. Smorigino žemė. Čia jis galėjo pademonstruoti patį netikėčiausią plastikos rakursą: nuo salsos iki rokenrolo. Visi aktoriai – nelyginant stygos, net tie, kurie kituose spektakliuose panašūs į medinius spragtukus.

Taigi "Strip Man Show – viskas apie vyrus" – spektaklis, nusagstytas paskirais vaidmenimis, kurie integruojami į bendrą muzikinį ir choreografinį audinį. Linksmam nuotykiui to turbūt visai pakanka.