Pavydžiu meškutei Mašai

"Pasidauginimas"

Kai dienos trumpėja ir tamsėja, televizoriaus ekrane nori matyti ne Seimo ar vyriausybės narius ir ne save žvaigždėmis vadinančias lietuvių televizijų ar demimondo personas. Tačiau aš tokiu metu laiku susergu liga, kurią vadinu žieminiu miesčionėjimo sindromu. Noriu, kad viskas būtų gražu, šviesu ir baigtųsi gerai. Kadangi Lietuvoje, matyt, niekas negali baigtis gerai, esame poetų bei raudotojų tauta, todėl būtinai privalome kentėti. Optimistišką pasaulėjautą sukurti padeda amerikiečių filmai. Jie kalte kala į galvą vieną, bet visiškai teisingą mintį: galų gale gėris nugali blogį, tik reikia ir pačiam pasistengti, o ne laukti, kad ką nors už tave padarys kiti. Aš stengiuosi, bet kol kas nepavyksta. Todėl šią savaitę žiūrėsiu romantiškas istorijas apie moteris, kurioms tai pavyko. (Istorijų apie vyrus – akivaizdžiai mažiau, ir tai tik patvirtina prieš daugelį metų mano tėvo suformuluotą teiginį, kad silpnoji lytis esame mes, vyrai. Beje, šiuo klausimu su juo niekad nesiginčijau. Abu stoiškai susitaikydavome su mamos dominavimu ir jos galutine bei neapskundžiama nuomone.) Žinoma, tai reiškia, kad degraduoju, nes nenoriu klausytis be pykčio tariamų teisingų Leonido Donskio žodžių ir kitokių rimtų nuomonių. Noriu nusiraminti. Atrajoti seniai žinomas istorijas, sužinoti, kad meilė kartais tikrai būna tikra, pajusti humoro, saviironijos ir tinginiavimo teikiamus malonumus. Juk kartais degradavimas saldesnis, ypač žiemą, kai tik per "Panoramą" rodyta meškutė Maša iš Žemaitijos (siūlyčiau jai skirti metų žvaigždės prizą) gali sau leisti saldų kelių mėnesių miegą.

Ko gero, jau visi viską žinote apie Julios Roberts dvynukus, bet aš esu ištikimas šios plačiaburnės aktorės gerbėjas, todėl siūlau pasižiūrėti Chriso Columbuso "Pamotę" (LNK, 12 d. 20.15). Filmų apie vieną namuose ir Harį Poterį kūrėjas šįkart pabandė sukurti juostą suaugusiems. Temą jis pasirinko gana skaudžią: žilei įsimetus į galvą, vyriškis veda jauną gražuolę (Julia Roberts). Jo išmintinga žmona (Susan Sarandon) ir vaikai kenčia, bet galiausiai visi dramos herojai pamilsta vieni kitus ir vieni kitiems atleidžia.

Aš nežinau, ar Frida Kahlo atleido gyvenimui už jai suteiktą skausmą, bet Julie Taymor filmas "Frida" (BTV, 11 d. 20.15) taip pat skatina tai daryti. Feminisčių ikona tapusią Meksikos dailininkę vaidina Salma Hayek, kartais atrodanti kaip nauja Kahlo reinkarnacija. Filmas, žinoma, daug ką apeina, daug ką supaprastina, tačiau ir knygos ne kažin kiek geresnės. Bandžiau skaityti kelias menininkės biografijas, bet nusivyliau. Saldu, dvelkia schema. Ypač erzina gerasis dėdulė Trockis, buvęs neką menkesnis žmogžudys nei Stalinas. Kahlo mylimasis Diego Rivera, filme meistriškai suvaidintas Alfredo Molinos, beje, padėjo NKVD rengti pirmąjį pasikėsinimą prieš Trockį.

Kahlo galėjo būti daug įspūdingesnės ir sudėtingesnės dramos veikėja, tačiau tokio filmo, matyt, dar teks palaukti. Biografinių filmų kūrėjus dažnai persekioja noras pastatyti paminklą savo herojui, nors jam to visiškai nereikia. Todėl man, prisipažinsiu, Frida Kahlo asocijuojasi su dokumentiniame filme apie Levą Trockį matytais nespalvotais mėgėjiško filmo kadrais: mažutė dailininkė, vilkinti romantiškomis klostėmis drapiruotą tuniką, meta tolyn gėlių puokštę. Į ką, kam? Greičiausiai nesužinosime, bet juk istorija visada ir masina tuo, kas neįmenama.

Pasak "Variety", yra keturios svarbios priežastys pasižiūrėti Haroldo Ramiso filmą "Pasidauginimas" (LNK, 11 d. 12 val.), ir kiekviena jų yra Michaelas Keatonas. Filme jis vaidina vyrą, kuris amžinai neturi laiko. Vienintelė išeitis – klonavimas. Taip ir atsiranda keturi personažai, kuriuos vaidina vienas aktorius.

Moterys ir vyrai kadaise mokėsi aukštų viliojimo meno materijų, dabar jiems viską paaiškina "Cosmopolitan" ir panašūs leidiniai. Todėl mielai pasižiūrėsiu Peterio Howitto filmą "Viliojimo menas" (TV3, 12 d. 20.30), nes jis vis dėlto sugeba nustebinti senosioms "sofisticated" komedijoms būdinga intonacija. Filmas prasideda banaliai: štai du garsūs skyrybų advokatai – atsipalaidavęs gyvenimo malonumų žinovas Danielis (Pierce Brosnan) ir pirmūnės komplekso kankinama Odrė (Julianne Moore). Galima numanyti, kad tą akimirką, kai jie atsidurs priešingose teismo salės pusėse, tarp jų įsižiebs koks nors jausmas. Ji iš visų jėgų pasistengs nekreipti dėmesio, o jis mielai pasiduos jos žavesiui. Tačiau atsitiks kai kas, ko net ir rimčiausi žmonės negali numatyti. Paprastų žmonių gyvenime tai dažniausiai atsitinka dėl alkoholio. Pasirodo, poniai advokatei kartais taip pat tenka smarkokai pasigerti. Todėl vieną rytą, po įnirtingų mėginimų įrodyti Danieliui, jog visose srityse gali jam prilygti, Odrė atsibus Airijoje, vienoje lovoje kartu su juo. Jau kaip vyras ir žmona.

Filmo kūrėjai neslepia, kad mėgsta klasikines Billy Wilderio ir George’o Cukoro komedijas. (O kas jų nemėgsta? Tik nykūs paniurėliai.) Todėl sena romantinės komedijos formulė pasiteisina ir šįkart, juolab kad ir antrojo plano personažai visai neatstumia, nors, regis, kuo gali būti patraukli amžinos jaunystės pamišimą išgyvenanti ir nuo plastinių operacijų priklausoma Odrės motina (Frances Fisher) ar nuolat besiskiriantys isteriški advokatų klientai? Pasirodo, viskas priklauso nuo požiūrio, nes Odrės motina žino, ką reiškia gyventi, ir stengiasi, kad dukra tai taip pat patirtų. Tačiau, kad ir kaip būtų, filmą "veža" Moore ir Brosnano duetas. Gal todėl, kad jie abu turi senovinio kino žvaigždžių žavesio, kuriam neįmanoma ir nebūtina atsispirti.

Jūsų – Jonas Ūbis