Yasujiro Ozu retrospektyva

Gruodžio 1–7 d. Vilniaus "Lietuvos" kino teatre rengiama japonų kino meistro Yasujiro Ozu (Jasudžiro Odzu, 1903–1963) filmų retrospektyva. Tai – išskirtinis įvykis ir pirmoji proga Lietuvos žiūrovams plačiau susipažinti su pasaulyje itin vertinamo japonų klasiko kūryba. "Japoniškiausiu režisieriumi" vadinamas kūrėjas Lietuvoje menkai žinomas net ir kino mylėtojams, o ir Vakarai šį subtilų bei poetišką režisierių atrado gerokai vėliau nei jo tėvynainius Kenji Mizoguchi ar Akirą Kurosawą.

Ozu kūryba sudaro vieną išsamiausių šeimos gyvenimo paveikslų kino istorijoje. Jo filmai – tai studija apie kolizijas, kurias išgyvena kiekvienas žmogus: gimimo ir mirties ciklas, perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, įtampa tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. Filmų pavadinimai dažnai pabrėžia metų laikų kaitą – simbolinį žmogaus patirties permainų foną.

Režisierius gimė 1903 m. gruodžio 12 d. Tokijuje. Meilę kinui Ozu pajuto dar būdamas moksleivis. Jaunystėje jis daug laiko praleido kino teatruose, žavėjosi Lillian Gish, Pearl White, Williamu S. Hartu. Net stojamuosius egzaminus į prestižinę Kobės aukštesniąją komercijos mokyklą jis iškeitė į kino filmo "Zendos kalinys" peržiūrą. Baigęs mokyklą, Ozu dirbo mokytojo padėjėju nedidelėje kaimo mokykloje, o po kurio laiko grįžo į Tokijų ir apsigyveno pas tėvus. 1923 m. dėdės paskatintas pradėjo dirbti vienos iš didžiausių japonų kino kompanijų "Shochiku" operatoriaus asistentu. Po trejų metų jis tapo režisieriaus asistentu, o dar po metų ėmėsi savarankiškai kurti filmus. Jis sukūrė 54 filmus, tačiau išliko tik 34.

Ozu kūrybos tyrinėtoja Audie Bock pažymi, kad sunku įžvelgti paraleles tarp Ozu gyvenimo ir jo filmų: "Studijos, darbas įstaigoje, vedybinis gyvenimas – tai, ko pats Ozu niekada nepatyrė – yra daugelio jo filmų tema." Pasak A. Bock, Ozu suvokė kiną kaip vaizduotės kūrinį, iš kurio "distiliuotas" realizmas.

Ankstyvuosiuose "lengvo" žanro filmuose atpažįstama Holivudo filmų įtaka. 4-ojo dešimtmečio pradžioje perėjęs prie rimtesnių temų, ilgainiui Ozu sutelkė dėmesį į japonų šeimos gyvenimo tyrinėjimą. Ozu stebėjo, kaip keičiasi tradicinės japonų šeimos.

Režisierius buvo kritikuojamas, kad ilgą laiką nepripažino naujos kino technikos: iki 1936 m. jis kūrė tik nebylius filmus, pirmasis spalvotas jo filmas pasirodė tik 1958 m. Ozu siekė maksimaliai riboti savo kino išraiškos priemones. Savitas kontempliatyvus stilius, būdingas vėlyviesiems Ozu šedevrams, dabar laikomas japonų kino estetikos pagrindu.

Paskutiniai Ozu filmai nuspalvinti švelnia rezignacija. Jo herojai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir ankstesniųjų filmų personažai, tačiau jiems skirtus išbandymus priima išmintingai ir su humoru. Šeši paskutiniai filmai yra patys šviesiausi režisieriaus kūryboje.

Ozu mirė nuo plaučių vėžio savo gimimo dieną 1963-iaisiais. Ant jo antkapio yra iškaltas per karinę tarnybą Kinijoje vienuolio jam užrašytas ir režisieriaus visą gyvenimą išsaugotas hieroglifas "mu", reiškiantis sąvokas "niekas", "tuštuma".

"Aš gimiau, bet..." ("I Was Born, But...", 1932).

Pirmasis Ozu filmas, sulaukęs visuotinio pripažinimo. Tai pasakojimas apie vaikus. Pagrindiniai filmo herojai skausmingai suvokia, jog jiems lemta būti tik tarnais, o bjauraus turtuolio sūnus turės viską (1 d. 18 val., 4 d. 20.30).

"Džentelmeno iš daugiabučio užrašai" ("Record of a Tenement Gentleman", 1947).

Kai dauguma japonų režisierių kaltino karinį režimą ir "auklėjo" vyriausybę, iš nelaisvės Singapūre grįžęs Ozu savo pirmojo pokario filmo žanru pasirinko komediją, o tema – paprastų miesto gyventojų kasdienybę. Palikto berniuko globos besikratantys daugiabučio gyventojai galiausiai supranta esantys nejautrūs savanaudžiai. Nors personažai vaizduojami ironiškai, šiuo filmu režisierius išsako savo meilę nugalėtosios Japonijos žmonėms (1 d. 21 val., 5 d. 18 val.).

"Vėlyvas pavasaris" ("Late Spring", 1949).

Šiame filme Ozu pirmą kartą papasakoja istoriją, kuri bus varijuojama vėlesniuose filmuose. Jauna moteris (Setsuko Hara) laimingai gyvena su našliu tėvu (Chishu Ryu) ir net negalvoja apie vedybas. Tačiau tėvas, bijodamas, kad dukros gyvenimas bus vienišas ir tuščias, nori suteikti jai laisvę ir ima planuoti vedybas... (2 d. 18 val., 5 d. 20.30)

Ankstyva vasara" ("Early Summer", 1951).

Šio nepaprasto filmo apie paprastų žmonių gyvenimą herojė – jauna moteris, sukilusi prieš šeimos pastangas parinkti jai vyrą. Ozu atidžiai stebi devyniolikos filmo veikėjų gyvenimą, tačiau jam svarbiau ne siužetas, o unikalus erdvės ir laiko pojūtis bei nuolat kintantis filmo ritmas (2 d. 20.30, 6 d. 18 val.).

"Rudens popietė" ("An Autumn Afternoon", 1962).

Filmui įtakos turėjo režisieriaus motinos, su kuria jis gyveno visą gyvenimą, mirtis. Paskutinysis Ozu filmas – skaidri meditacija apie senatvę ir vienišumą. Pasirūpinęs vienintelės dukros vedybomis, našlys skausmingai suvokia savo vienatvę. Paguodos jis ieško taurelę mėgstančių draugų kompanijoje (3 d. 18 val., 6 d. 20.30).

"Tokijo apysaka" ("Tokyo Story", 1953). 

Ši liūdna, paprastai papasakota istorija apie kartų konfliktą laikoma didžiausiu režisieriaus šedevru. Pagyvenusių sutuoktinių pora Tokijuje lanko savo amžinai užsiėmusius ir tik apie save galvojančius vaikus. Juos skaudina vaikų abejingumas ir nedėkingumas. Ozu tyrinėja lėtai yrančią japonų šeimą, suvokdamas, kad tradicijos neišvengiamai turi keistis.

Melancholiška ir santūri "Tokijo apysaka" – tai meditacija apie gyvenimą, meilę bei mirtingumą (4 d. 18 val., 7 d. 18 val.).

Filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais ir angliškais subtitrais.

Parengta pagal Japonijos ambasados inf.