Dvyliktieji "Marių klavyrai"

Stasys Domarkas ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras N. Jankausko nuotr.

Spalį Klaipėdoje jau dvyliktą kartą vykęs naujosios muzikos festivalis "Marių klavyrai" šiemet buvo skirtas Kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus 25-mečiui. Naujos kompozitorių kūrybos pristatymą miesto visuomenei 1991 m. inicijavo dabar jau Anapilin išėjęs kompozitorius Zigmas Virkšas. Iki 2000 m. festivalis vykdavo kasmet, o dabar ši šventė Klaipėdą aplanko tik kas dvejus metus. Festivalio forma pastaruoju metu jau nusistovėjo: tai klaipėdiečių, svečių iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio atlikėjų 5-6 koncertų ciklas.

Kad festivalio tikslas ne tik pristatyti savo kolegų kūrybą liudija kompozitorių ir atlikėjų vardai bei geografija. Klaipėdoje koncertavo žymiausi šiuolaikinę muziką propaguojantys atlikėjai iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Vokietijos, Švedijos, o muzikos autorių sąrašas apima net Japoniją ir Braziliją. Autorinius vakarus yra surengę Onutė Narbutaitė, Vytautas Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Vytautas Laurušas, Gintaras Sodeika ir kt. Be abejo, labiausiai intriguoja klaipėdiečių autorių kompozicijos. Ta proga sujudinamos miesto atlikėjų pajėgos, jų repertuaras papildomas naujausios muzikos opusais.

Išskirtinis šių metų festivalio bruožas – dviejų Klaipėdos kompozitorių Jono Domarko ir Jono Pauliko autoriniai jubiliejiniai koncertai. "Marių klavyrų" atidarymo koncerte Universiteto salėje S. Domarko vadovaujamas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras gausiai susirinkusiems klausytojams atliko J. Domarko jaunystės, brandos bei pastarųjų metų kūrinius.

Jaunystėje sukurta "Žemaitiška rapsodija" liaudies instrumentams buvo pirmą kartą pritaikyta simfoniniam orkestrui. Žemaičių liaudies dainų "Einu per kiemelį", "Mamunel, pjausim gaidį" ir "Lek gervelė" citatos rapsodijoje plėtojamos, gretinamos, pinamos į sudėtingą muzikos audinį pasitelkiant polifonines, poliritmines, sodrios harmoninės kalbos išraiškos priemones. Stravinskiška dvasia, vyraujantis ritminis pradas, spalvinga orkestruotė priminė ištisą XX a. antrosios pusės Lietuvos muzikinės kultūros epochą ir jai būdingas estetines priedermes. Šis sugrįžimas į jaunystės laikus leido išryškinti vėlesnės kompozitoriaus kūrybos bruožus. Aistringi "Du tango", mąslios ir subtilios 1995 m. parašytos Variacijos, M.K. Čiurlionio Preliudo Nr. 4, op. 7 tema, virtuoziška ir efektinga neseniai sukurta "Badinerė". Pastaroji autoriaus sumanymu turėtų skambėti kaip pokštas ar išdaiga. Birbynei (atl. V. Tetenskas) ir orkestrui skirtas kūrinys labiau priminė efektingą koncerto žanrą, solistas tarsi konkuravo su orkestru. Lengvo pokšto idėja kažkur nejučia prapuolė.

Koncertą baigė daugiau nei prieš 25 metus sukurtas, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ne kartą skambėjęs "Capriccio" – kondensuotos meninės minties kūrinys, pasižymintis sodria harmonine kalba, ritminiu aktyvumu, efektinga kulminacija. Tą vakarą turėjome progos įsitikinti, kokia daugiabriaunė kompozitoriaus J. Domarko asmenybė. Čia pat salėje buvo eksponuota jo išraiškingų medžio skulptūrų paroda. Pagaliau daugelis muzikos profesionalų jį pažįsta ir kaip puikų pedagogą, seniai dirbantį Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedroje.

J. Pauliko jubiliejiniame vakare vyravo kameriškesni žanrai, ramesnis meninio bendravimo tonas. Šis kompozitorius pasitelkia dodekafoninės sistemos teikiamas galimybes, sonorinius efektus, netikėtus garsų išgavimo būdus, naudoja subtilias instrumentų tembrines savybes. Koncerte skambėję kūriniai atskleidė tokių išraiškos priemonių tikslingumą ir leido perversti kūrėjo meninės biografijos puslapius, pastebėti interesų kaitą, domėjimąsi vienais ar kitais instrumentais, muzikinėmis temomis etc. Prieš 23 metus sukurtą "Antrąjį kvintetą mediniams pučiamiesiems ir valtornai" atliko vilniečių V. Višinsko (fleita), R. Staškaus (obojus), A. Žiūros (klarnetas), A. Ančerevičiaus (fagotas) ir P. Lukausko (valtorna) ansamblis. Trijų dalių kūrinyje su Introdukcija kompozitorius atskleidžia skirtingų nuotaikų epizodus, išryškindamas atskirų instrumentų tembrines ypatybes, jų spalvas, specifinius garso išgavimo būdus. Naudodamasis serijine technika autorius nedaugžodžiauja. Išlaikoma aiški formos pusiausvyra.

Ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų auditorijai skirtas prieš 20 metų sukurtas trijų dalių kūrinys obojui, klarnetui ir fagotui "Iš Mikės Pūkuotuko istorijų". Dalių nuorodos primena mums visiems gerai žinomą A. Milne’o knygą, jos subtilų ir švelnų humorą. J. Paulikas šį humorą perteikia garsiniais vaizdais.

Kitokie buvo liaudies instrumentams skirti kūriniai "Trys legendos" (1979) birbynei ir fortepijonui (atl. V. Tetenskas ir J. Kutuzova) ir "Siuita kanklėms" (1981). Ją atliko S. Šimkaus konservatorijos kanklių trio (L. Murauskaitė, E. Jasčėnskaitė ir R. Pudžmytė, vadovė V. Zelenienė). J. Paulikas nevengia programinių nuorodų, padedančių labiau įsijausti į temos garsinę išraišką. Keturių "Siuitos" dalių antraštės nėra siužetiškos, tiesiogiai neiliustruoja sumanymo, tačiau suteikia galimybę talpiau priimti muzikos vyksmą, išplečia jį istoriniu kontekstu. I dalis "Sanskrito aidas" nukelia į tolimus laikus ir kraštus. Ketvirtatoniais išgaunamas garsas glissando kelia asociacijų su egzotiškais senaisiais Indijos instrumentais. II dalyje "Baltai" išradingai plėtojama senoji dzūkų apeiginė rugiapjūtės giesmė. Melodinės intonacijos apipintos sekundų sąskambiais, artimos aukštaitiškų sutartinių meninei raiškai. III dalis "Rasos šventė" – gaivališkos, jaunatviškos energijos proveržis. IV dalis "Sakmė apie Tėviškę" tarsi uždaro ratą. Kokias asociacijas šiuolaikiniam žmogui kelia tėvynės, tėviškės sąvokos? Erdvėje išmėtyti ir pasklidę garsai tarsi nesusirenka į visumą, ištirpsta, nusinešdami ir senosios, ir šių laikų, ir amžinosios tėvynės ilgesį.

Du naujus J. Pauliko kūrinius atliko kitas aktyvus Klaipėdos meninio gyvenimo judintojas – L. Kuraitienės vadovaujamas Muzikos centro kamerinis orkestras. Prie dirigento pulto šį kartą pamatėme jauną dirigentą T. Ambrozaitį, raiškiai ir įtikinamai perskaičiusį sudėtingas kompozitoriaus partitūras. Gerai suręsta forma, logiška kulminacija, efektinga pabaiga pasižymėjo Baladė koncertas fleitai ir kameriniam orkestrui (solistas – R. Giedraitis). 2004 m. parašyta "Muzika styginiams" palieka klausytojui galimybę šią dviejų dalių kompoziciją interpretuoti savaip. Sužavėjo dramaturginis sprendimas. Vietoje efektingų kadencijų dalių pabaigose – pritilęs kalbėjimo tonas. Mąslią I dalį pakeitė įnirtingos, šūksmingos II dalies intonacijos. Fugos principu plėtojamas sudėtingas muzikos audinys palaipsniui rimo, garsai geso, palikdami neatsakytus klausimus.

Trečiasis "Marių klavyrų" koncertas taip pat buvo skirtas kamerinei muzikai. Jame skambėjo šiauliečio Algirdo Bružo, klaipėdiečių Remigijaus Šileikos, Loretos Narvilaitės, Antano A. Budriūno, Zigmo Virkšo bei kauniečių Vlado Švedo, Zitos Bružaitės, Dalios Kairaitytės, Algimanto Kubiliūno, Giedriaus Kuprevičiaus ir Vidmanto Bartulio kūryba. Trijų Lietuvos miestų kūrėjų prisistatymas Klaipėdos publikai leido palyginti skirtingus autorių meninės raiškos ieškojimus.

A. Bružo kūriniams "Ant žydinčių vandens lelijų" (atlikėjai – R. Giedraitis, fleita, E. Kaziukaitis, altas, ir D. Kontrimas, gitara) ir "Laiko erdvės" (R. Visgaudienė, smuikas, E. Kaziukaitis, altas, ir J. Karbauskas, violončelė) būdingas metaforinis kalbėjimas, poetinė, impresyvi, kupina lietuvių muzikinių tradicijų kompozicija.

A.A. Budriūno Variacijos fortepijonui (atlikėjas – R. Zubovas) tęsia šiam autoriui būdingą komplikuotą kalbėjimą, kontrasto principu derinamos ritminės, harmoninės laisvos formos struktūros primena spontanišką minčių ir emocijų srautą. L. Narvilaitės kūrinys fortepijonui 4 rankoms "Labirintas" išlaiko racionalaus ir emocinio pradų pusiausvyrą. Virpanti, mirguliuojanti kūrinio faktūra, ažūriniuose pasažuose paslėpti intonaciniai akcentai iš atlikėjų (S. ir R. Zubovai) reikalauja ypatingo kruopštumo.

Įdomiai skambėjo R. Šileikos "Rudens prānā" klarnetui ir fonogramai, dedikuota puikiam klarnetininkui klaipėdiečiui Pranui Narušui. R. Šileika sugretina Narušio vardą su sanskirto žodžiu prānā, reiškiančiu ne tik orą, bet ir gyvybinę energiją, o religinėje plotmėje įgyjančiu net mistiškų atspalvių. Atlikėjo vaidmuo šiame kūrinyje labai svarbus. Subtilūs monologai ir gyvo garso bei garso iš fonogramos dialogai primena ritualą. Tiesa, juos gal kiek tiesmukai "įžemino" pasigirstantis filosofinis tekstas. Liko įspūdis, kad muzikinis tekstas pakankamai iškalbingas ir talpus, tad poetinio komentaro jam lyg ir netrūksta. Į fortepijoninių duetų repertuarą tvirtai įėjęs Z. Virkšo "Paskutinis rudens divertismentas", interpretuojamas S. ir R. Zubovų, leido mėgautis netikėtais garsinių efektų ir kintančių ritminių akcentų posūkiais.

Antroji koncerto dalis buvo skirta kauniečių kompozitorių muzikai. Vyresniajai kartai priskiriamų V. Šimkaus "Sonata smuikui solo" (atlikėja – G. Žiliukaitė) ir A. Kubiliūno "III styginių kvartetas" (Kauno styginių kvartetas) – monumentalūs, sudėtingi, kupini vidinių prieštaravimų. Z. Bružaitės "Mozaikos" ir D. Kairaitytė kvarteto "Balto žmogaus sapnas" (abu opusai skirti styginių kvartetui) išraiškos priemonės lakoniškos, forma kompaktiška, žaidžiama tembrinėmis instrumentų spalvomis, kartais taikliai ironizuojamos muzikinės klišės. G. Kuprevičius kūrinyje "Vasaros naktis su Naujaliu" ir V. Bartulis kompozicijoje "Tyliai Naujalis kalbina Vištelį" kiekvienas savaip atsigręžia atgal, į J. Naujalio laikus, ir romantiškai, pakylėtai, kiek idealizuodami stengiasi apčiuopti XX a. pradžios meninį, estetinį pulsą. Tokios istorinės reminiscencijos būdingos ne vienam lietuvių kompozitoriui. Troškimas atsigręžti į tai, kas negrįžtamai sunykę, abiejų autorių kūriniuose subtiliai ir originaliai sulydomas su šiuolaikine kalbėsena. Tą ypač subtiliai perteikė Kauno styginių kvartetas.

Spalio 19-osios vakarą "Marių klavyrai" pakvietė į sceną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros studentus. Ko gero, ne vienas tikėjomės maištingos dvasios, jaunatviško požiūrio į jau nusistovėjusias modernios muzikos išraiškos priemones. Išsiskyrė kelios kompozicijos, kuriose tradiciniai instrumentai derinami su elektronika. Ši kartais įgaudavo net kiek agresyvoką pobūdį: J. Jurkūno (prof. V. Barkausko kompozicijos klasė) "The Dancer" fortepijonui (atl. A. Railaitė) ir elektronikai, E. Medekšaitės (doc. R. Mažulio klasė) "Non-such" fortepijonui (atl. U. Giedraitytė) ir elektronikai, A. Bumšteino (prof. O. Balakausko klasė) "Be pavadinimo" altui ir elektronikai (atl. K. Pleita ir A. Bumšteinas). Efektingiausiai skambėjo E. Medekšaitės kompozicija, kupina išradingų elektronikos ir fortepijono tembrinių kontrastų, originalių garsų išgavimo būdų.

Kitų autorių kūriniai tradiciškesni, jiems stengtasi suteikti lietuvių kompozitoriams būdingos poetinės simbolikos, filosofinių įžvalgų. Ieškodami savito braižo, studentai naudoja įvairius garsinės medžiagos komponavimo būdus, didelį dėmesį skiria detalėms, akustiniams efektams. Skambėjo prof. O. Balakausko studentų A. Navicko "Ikebana" violončelei (atl. R. Jaraminaitė), J. Janulytės "Žydinčių obelų muzika" dviem fortepijonams (atl. U. Giedraitytė ir A. Navickas), T. Žukausko "Seeing Red" fleitai, smuikui, klarnetui ir violončelei (atl. R. Vebeliūnaitė, I. Paukštytė, A. Daukšys ir T. Ramančiūnas) ir U. Giedraitytės "Soir" sopranui ir fortepijonui (atl. V. Stanelytė ir ir U. Giedraitytė); prof. V. Laurušo studentės G. Gaižauskaitės "Misija neįmanoma" fleitai ir fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė) ir vokalinis ciklas "Aklas birželis" sopranui, smuikui ir fortepijonui (atl. A. Miknytė, I. Paukštytė ir K. Nekrošiūtė); doc. R. Janeliausko studentės V. Rimėnaitės "Fregata Nr. 5" smuikui, altui ir violončelei (atl. L. Lapelytė, K. Pleita ir J. Poškutė); prof. V. Barkausko studentės R. Vitkauskaitės "Paramazgynas dueto skambėjime" fleitai ir fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė). Vertas pagyrimo atlikėjų profesionalumas, kolegiškumas ir geranoriškumas.

Paskutinysis festivalio akordas buvo perkeltas į lapkričio 17 d. Koncertavo vienas žymiausių švedų šiuolaikinės muzikos ansamblių – trio "TribukaitPetterssonBerg". 1996 m. susikūręs kolektyvas patraukė šiuolaikinių kompozitorių dėmesį dėl savo netipiškos sudėties – vargonai ir fortepijonas (B. Tribukai), fleita (M. Pettersson) ir perkusiniai bei marimba (D. Berg), – leidusios autoriams eksperimentuoti, derinti neįprastas tembrines spalvas bei novatoriškas muzikos išraiškos priemones. Trio dedikuota daugiau kaip 60 kūrinių.

Koncerte skambėjo švedų kompozitoriaus Staffano Stormo bei Švedijoje gyvenančių rumunų ir vengrų kompozitorių Cristiano Marinos ir Miklóso Maroso kūriniai. Ypatingo dėmesio susilaukė pirmą kartą atlikti klaipėdiečių L. Narvilaitės ir R. Šileikos opusai.

C. Marinos kūrinys "Alla Passacaglia" ("Tarsi pasakalija") iš dalies atitinka žanro specifiką: ostinatiškumo principas palaikomas vargonų partijoje. Forma konstruojama epizodinio vystymo būdu, dažniausiai derinamos dviejų skirtingų instrumentų tembrinės spalvos: fleitos ir marimbos, marimbos ir vargonų, vargonų ir fleitos.

M. Maroso "GORG" marimbai ir vargonams pasižymi ritminiu aiškumu, aktyvia artikuliacija. Kūrinio pabaigoje stringantys aritminiai akcentai išderina laisvos minties tėkmę, o paskutiniai plataus vibrato vargonų garsai asocijuojasi su gyvybinių galių praradimu.

S. Stromo kūrinys "Tre canti dal gardino" ("Trys suniokoto sodo dainos") fleitai, mušamiesiems ir vargonams poetine ir idėjine prasme artimas šiuolaikinėms lietuvių kompozitorių meninėms tendencijoms. Simbolinės ir archetipiškai talpios sodo, laiko, kranto sąvokos panardina klausytojus į apibendrinančių apmąstymų erdvę. Dažnai šios filosofinės kategorijos pereina į pesimistines, tarsi dvasinio išsekimo būsenas (suniokoto sodo vaizdinys). Programinis sumanymas realizuojamas paukščio įvaizdžiu fleitos partijoje – laisvai besiliejanti giesmė ima trūkinėti, strigti.

L. Narvilaitės kūrybinis bendradarbiavimas su Švedijos meninėmis organizacijomis (o tokių dėl palankios valstybinės politikos įsteigta nemažai) suteikė galimybę atsirasti ne vienam kūriniui. Naują opusą "Anapus horizonto", kaip prisipažino pati autorė, inspiravo jos ir švedų kompozitorių ginčas, ar įmanoma originaliose instrumentinėse kompozicijose panaudoti liaudies dainų citatas. Lietuvių kompozitorės bandymas pasitelkti dvi temas – senesnę šiaurinės Švedijos liaudies dainos ir vėlyvesnės patriotiškos dainos – yra vykęs ir turėtų būti ypač įdomus švedų publikai.

Efektingame kūrinyje "Trio" fleitai, mušamiesiems ir vargonams R. Šileika lieka ištikimas savo ekspresionistinei manierai. Palyginti su švedų kompozicijomis, "Trio" meninis sumanymas organizuojamas kompaktiškiau, harmoninė kalba komponuojama tikslingiau. Išnaudodamas turtingą pasirinktų instrumentų tembrinę amplitudę, kompozitorius jungia jų partijas į organišką visumą, išryškindamas kūrinyje slypinčias įvairias prasmes.

Verta tarti keletą žodžių apie gausią ir šįkart labai įvairią festivalio publiką. Į koncertus rinkosi ir ištikimi modernios muzikos klausytojai, ir akademinis jaunimas, moksleiviai. Publika, gal kartais ir pritrūkdavusi dėmesingumo, buvo geranoriška ir nešykštėjo šiltų plojimų. Jaukią "Marių klavyrų 2004" atmosferą kūrė vedėjai – prof. D. Kšanienė, J. Kuzinas, L. Narvilaitė, V. Mockutė ir svarbiausias viso renginio organizatorius bei meno vadovas R. Šileika. Lauksime naujų kūrinių ir naujų "Marių klavyrų" Klaipėdoje.