Prisiminėme, kad atrastume

Vytautas Montvila

Kad tam tikrų koncertų vertę lemia ne vien muzikiniai, bet ir etiniai, moraliniai veiksniai, taiklus žodinis komentaras ar pati vakaro intencija, įsitikinome lapkričio 19-osios vakarą atsilankę Nacionalinėje filharmonijoje. Lietuvos kompozitorių sąjungos paakintas simfoninis orkestras ir jo meno vadovas Juozas Domarkas čia surengė trijų lietuvių kompozitorių kūrybos vakarą. "In memoriam Justinui Bašinskui (1923–2003), Vytautui Montvilai (1935–2003) ir Antanui Rekašiui (1928–2003)" – tokia šio koncerto paantraštė, pirmiausia skatinusi prisiminti pernai gerokai išretėjusią mūsų kompozitorių šeimą, jos senjorų gretas. Antra, turėjome progos susimąstyti ir apie lietuvių kompozitorių kūrybos (ypač seniau sukurtos) funkcionavimo galimybes mūsų muzikiniame, ypač simfoniniame, repertuare.

Kasmetiniai "Gaidos" festivaliai, sūkuriuojantys dešimtimis įvairiausių opusų, kurių dauguma – premjeros, yra tik viena iš galimybių. Be to, ir šio festivalio formatas, jo paskirtis, prioritetai (kurti moderniosios muzikos įvaizdį, inspiruoti jos kūrėjus, pristatyti įdomiausius Lietuvos kompozitorių darbus ir inicijuoti naujus kūrinius) nubrėžia renginio ribas, už kurių lieka daugybė nesugrotų opusų.

Nacionalinės filharmonijos iniciatyva surengtas 19 d. koncertas galėtų tapti vienu iš ateities kelrodžių, prasmingai ir įžvalgiai praplėsti priedermės, repertuarinės politikos ir visos muzikinės veiklos matmenis. Prie tokių renginių galima priskirti Filharmonijos kamerinės muzikos sezono atidarymo koncertą 2002 m. spalio 2 d., sukomponuotą iš D. Čemerytės, O. Narbutaitės ir A. Martinaičio kūrinių.

Pasak išsamų, nepretenzingą ir įdomų komentarą "In memoriam" vakaro muzikos autoriams ir kiekvienam jų skambėjusiam kūriniui parengusios muzikologės Živilės Ramoškaitės, V. Montvilos, J. Bašinsko ir A. Rekašiaus muzikai ligi šiol, ko gero, nebuvo lemta susitikti viename koncerte – kiekvienas jų ėjo savu keliu, kūryboje remdamiesi skirtinga medžiaga, impulsais, žavėdamiesi kitokiomis estetinėmis vertybėmis. Juos vienija nebent tik akademinės kompozicijos studijos pas tą patį profesorių – Julių Juzeliūną ir bemaž vienu metu 7-ajame dešimtmetyje pradėtas intensyvus kūrybinis darbas.

Justinas Bašinskas

Vykusiai parinktas įvairiapusis V. Montvilos, J. Bašinsko ir A. Rekašiaus opusų derinys, aprėpiantis jų kūrinius nuo 1970 iki 1995 m. ir atskleidžiantis būdingiausias stilistines šių autorių savybes, leido ne tik prisiminti, pagerbti praeitį, bet ir atidžiai įsiklausyti.

Vienas radikaliausių 7-ojo dešimtmečio lietuvių kompozitorių buvo V. Montvila. Šiandien jo kūryba mums bene geriausiai pažistama iš fortepijoninių ir simfoninių kompozicijų, o "Gotiška poema" (1970), pradėjusi "In memoriam" koncertą – bemaž ryškiausias jo kūrybinio braižo ženklas. Kitaip nei daugelis kompozitorių, V. Montvila sutartinėse rado ir įžvelgė melodingumo, trapios lyrinės plastikos klodus. Supynęs juos su šiuolaikine kalbėsena, kompozitorius sugebėjo pasiekti abiejų polių sintezės, įtikinamai atskleidžiančios pagrindinę "Gotiškos poemos" idėją – išryškinti negausių gotikinės architektūros statinių, formuojančių senojo Vilniaus peizažą, grožį. Ši poema – viena iš 650-osioms Vilniaus įkūrimo metinėms skirto V. Montvilos ciklo "Vilniaus poemos" dalių. Visos trys dalys 1977 m. buvo įrašytos "Melodijos" plokštelėje (C10 – 08275) ir išleistos kartu su ta pačia proga sukurta J. Bašinsko "Varpų simfonija".

Kompozitorius J. Bašinskas – šešių simfonijų, dviejų operų ir gausybės vokalinių kūrinių autorius. Jis taip pat neapėjo fokloro šaltinių, o ieškodamas liaudies dainų sąskambio su moderniomis komponavimo technikomis liko ištikimas tradiciškesnei muzikos kalbai. Koncerte skambėjusi simfonija "Verpetuose" (1983) – dramatiškas ir emocingas kūrinys, turintis programinių elementų. Dramatizmas, ekspresyviai artikuliuotos melodijos pojūtis, kompozitoriaus puoselėtas ir kameriniuose vokaliniuose žanruose (o gal iš jų ir įsiveržęs į jo simfoninę kūrybą), J. Bašinsko operose ypač ryškus. Antrosios operos – "Marti" – fragmentai šio vakaro metu buvo atliekami pirmąkart. Tris arijas – Vingienės, Katrės ir Jono – dainavo jaunieji vokalistai Jovita Vaškevičiūtė, Asmik Grigorian ir Egidijus Dauskurdis. Galėjome įsitikinti, jog net ir nedidelės apimties operos epizode tinkamai sujungus vokalinius, aktorinius, artikuliacinius išraiškos įgūdžius, gali ryškiai sužaižaruoti personažo charakteris, jo bruožai, prigimtis. Ypač tai leido pajusti J. Vaškevičiūtės sukurta Vingienė.

Antanas Rekašius

Koncerto pabaigoje skambėjo A. Rekašiaus "Autokoliažas" (1995), kompozitoriaus dar papildytas paantrašte "Traditus in mortem" ("Atiduotas mirčiai"). Didžioji partitūros dalis pulsavo šio autoriaus pamėgtomis priemonėmis – tirštų skambesių efektais, ekspresijos ir temperamento, natūralizmo ir grotesko deriniais. Tačiau tragiškas epilogas rūsčiai ir atvirai atskleidė suvoktą asmeninį tragizmą – apie dramatišką menininko vidinę būseną paskutiniaisiais metais žinojo tik artimai su juo bendravusieji. A. Rekašiaus kūryboje – 12 baletų, 9 simfonijos, 7 koncertai, įvairiausios kompozicijos mišrioms, kamerinėms sudėtims, solo instrumentams, taip pat žavūs kūriniai vaikams – dainelių ciklai, pjesės fortepijonui… Išties gausus, bemaž keturis dešimtmečius augintas kūrybos palikimas. Tikėkimės, kad ir jis, ir kitų "In memoriam" vakaro autorių muzika nebus vien mūsų atlikėjų praeities repertuaro dalis, kad ne tik prisiminsime šių kompozitorių muziką, bet ir vėl ją atrasime.