Giesmės, giedančios teatrą

Aldona Bendoriūtė ir Salvijus Trepulis "Giesmių giesmėje" D. Matvejevo nuotr.

Rašyti apie naujausius Eimunto Nekrošiaus spektaklius nėra paprasta. Po Kristijono Donelaičio "Metų" dilogijos režisierius, regis, vis labiau tolsta nuo įprastų "pastatyto spektaklio" kanonų ir kelia vis rimtesnius reikalavimus savo žiūrovams. Keisdamas savo teatro kryptį (anot rusų kritikų, nuo dramaturgijos prie poezijos), šis režisierius trečią kartą susitelkia prie sunkiai dramaturgiškai apdorojamos medžiagos, minko ją tarsi puodžius molį ir lipdo savo pasaulį.

Lengva būtų teigti, jog režisierius keliauja atgalios, prie teatro prigimties – pirmųjų potyrių scenoje, pirmųjų poetinio kalbėjimo bandymų. Juos tai sunkiau, tai lengviau artikuliuoja dabar režisieriui talkinantys ištikimi, patyrę ir visai jauni aktoriai. Nepasakysi, kad tarp jų nėra žinomų ar pažįstamų scenos meistrų, tačiau ne jų personos, o jų pameistrystė yra svarbesnė režisieriui, pasakojančiam ne lokalias, o mitines sakmes ir žaibiška mintimi aprėpiančiam vis tolimesnius civilizacijos nesugadinto žmogaus gyvenimo horizontus. Šie horizontai atveriami ne vien senojo teatro alegorijomis – gamtos ir žmogiškų bei nežmogiškų figūrų personifikacijomis, anaiptol ne šio laiko ir ne kasdienės patirties ornamentais. Jie driekiasi dar toliau – už teatro kaip vaidinimo ribų. Visa, kas vyksta scenoje, labiau primena dėliojimą ir ardymą, statymą ir griovimą, meistravimą ir laužymą nei kokios nors vienos istorijos pasakojimą. Ir pasakojimas čia tarsi specialiai paverčiamas gyvais paveikslais, pabrėžiamas jo trumpalaikiškumas, fragmentiškumas ir kartojimasis. Figūras, daiktus, būsenas transformuoja ir maino ne juos vienijanti intriga, ne veikiantys asmenys, o meistravimo įrankiai. Tuos įnagius ar instrumentus režisierius įduoda į rankas aktoriams ir mums, kad jais žaisdami atgaivintume pirmuosius kalbėjimo, dainavimo, mylėjimo, skaudėjimo, tikėjimo, net bendravimo įgūdžius.

Tačiau žadindamas šiuos įgūdžius režisierius dabar kaip niekad nekantrus: tai, ko kadaise mokė jo spektakliai, priversdavę akylai įsižiūrėti į kiekvieną scenoje esantį daiktą ir žmogų, dabar turi prabusti tarsi užmirštas žinojimas. Režisierius nebepalieka laiko prisijaukinti ir pažinti sceninę būtį; jo naujausi spektakliai gyvena ne žmogaus, bet idėjos ir jos realizacijos, vaizdinių konstravimo ir montavimo ritmu. Įrankių šiems vaizdiniams konstruoti parinkimas ir išskleidimas spektaklio laike apibūdina spektaklio formą ir turinį; įrankių įvaldymas realizuojamas kaip aktoriaus meistrystė.

Čia turbūt galima pradėti kalbėti apie mitinę kūrybos sąmonę, apie režisierių kaip meistrautoją, kuris savo sceninį pasaulį kuria išrasdamas vis naujas instrumentų išdėstymo ir panaudojimo konfigūracijas, atskleisdamas vis kitas tų instrumentų ypatybes. Dažnos medžio, metalo, ugnies, vandens, virvės, audeklo, popieriaus, obuolio, vaško formų ir faktūrų variacijos, statikos ir judėjimo priešpriešos tarsi pačios provokuoja konfliktus ir kuria reikšmes, į šį kūrimą įtraukdamos azartiškuosius "vykdytojus". Tačiau ir meistrautojas, ir jo pameistriai, anot Claude’o Levi-Strausso, ne tik "kalbasi" su daiktais – savo įrankiais ir instrumentais, bet ir per juos atskleidžia savo charakterį, gyvenimą; jie niekada nebaigia savo projekto, bet visada įdeda į jį dalelę savęs...

Kristijono Donelaičio "Metai" ir buvo ta pirminė, neapdorota žaliava, leidusi Nekrošiui improvizuoti būrų gyvenimo ritualų ir apeigų motyvais, konstruoti (jiems ir mums) paralelinį pasaulį. Šiame pasaulyje žodis dar tik buvo formuluojamas, įgūdžių dar tik buvo mokomasi – viskas kūrėsi tarsi iš chaoso, nuotrupų, iš pačios žmogaus vaikystės, iš jo negrabios gamtos mėgdžiojimo patirties. Čia negalima buvo "vaidinti", tik džiaugtis ir liūdėti, gąsdinti ir bijoti, šilti ir šalti, alkti ir sotintis, dirbti ir švęsti, žaisti ir tingėti. Ir, žinoma, dalyvauti – būti aktyvia ir reikalinga ląstele, tos į konkrečių žmonių bendriją besiformuojančios masės, kurios tarsi bažnyčios kontūrus lipdė Salvijaus Trepulio personažas, dalimi. Lipdė anaiptol ne perkeltine prasme – dėjo plytą ant plytos, įsisupęs ant virvių ir padedamas, prilaikomas bendrininkų. Tai buvo Kūrėjas, į vieną vyksmą jungęs paskiras scenas, Ganytojas, auklėjęs ir mokęs savo parapijonis, Meistrautojas – išradėjas ir sumanytojas, savo įrankiais ir patirtimi dalijęsis su kitais. Vis dėlto ne jis buvo svarbiausias, o visa, kas sukosi, pulsavo aplink jį – žmonės, paukščiai, vilkai, velniai, šventieji; sveikata ir liga, pavasaris ir žiema, jaunystė ir senatvė, pagaliau žodis ir raštas. Regis, būtent į šiuos įvaizdžius ar alegorijas susitelkė režisierius, spektaklių metu vis gausinęs priemones, naudojęs vis kitą įrankį perteikti jų reikšmėms. Kalbėjimą išstūmė būsenos, judesiai, veiksmai ir jų tempas, žodžius – vizualūs ženklai. Tiesa, šįkart – "daugiažodžiai", įkūnijanys ne skaidrias sąvokas, o greičiau užuominas, kurias teko dar ne kartą aiškinti.

Tokiame teatre išties nėra psichologijos, motyvuoto personažų elgesio, nuoseklios jų ketinimų ir jausmų sklaidos. Tai veikimo teatras. Jo neįmanoma ir nereikia suprasti logiškai, o tik dekoduoti savarankiškomis erdvinėmis figūromis virstančius vaizdinius. Tai, ką tekstas pasakoja žodžiu, toks teatras pasakoja vaizdų montažu, pačia vaizdo gimimo procedūra. Kruopšti vizualaus fragmento ar vizualios "ekspozicijos" į žodį procedūra kuo toliau, tuo svarbesnė Nekrošiui ir vis dažniau išstumia kalbėjimą ar susikalbėjimą. Ši procedūra gviešiasi užimti personažo ir jį kuriančio aktoriaus vietą, nes dalyvavimas vaizdinio konstravime tarsi pakeičia partnerių ir veikėjų tarpusavio santykius. Tačiau nuo emocinio užtaiso – tos dalelės savęs įdėjimo – nė vienas nėra laisvas. Galbūt čia ir glūdi "Metų" ar naujausio Nekrošiaus darbo – "Giesmių giesmės" – išorinio paprastumo, primityvaus, naivaus teatriškumo ir kartu sudėtingo vidinio mechanizmo šaknys. Gal todėl ištęstas, pasikartojantis vyksmas staiga pratrūksta emocingais momentais.

Ir vis dėlto šis teatras ne vien neigia save ar sceninę iliuziją, apgaulingą aktoriaus ir vaidmens, veikėjo ir žiūrovo susitapatinimo galimybę. Šis teatras siekia apnuoginti patį susiformavimo, susidėliojimo ir susikūrimo procesą, tačiau kaip nė vienas kitas yra įaugęs į juodą "scenos dėžutę". Nes Nekrošiaus tikslas – grąžinti jai paslaptingos, vien kūrėjo fantazijai priklausančios erdvės vertę. "Giesmių giesmė" kol kas irgi buvo rodoma mažoje Meno forto salėje, stengiantis neparodyti jos "darbinio" nuogumo ir dekoruojant pagal visas teatro pakylos taisykles. Ant šios pakylos savo garsus skleidžia nepajudinamas priekalo altorius, už jo švytuoja bažnyčių vargonų kontūrai. Ant šios pakylos biblinė karaliaus Saliamono meilės poema transformuojasi į Būties knygos fragmentus. Iš pradžių sunkiai, skausmingai ir be balso išgiedota "Giesmė" tik pabaigoje suskamba visais savo nežemiškų vargonų garsais ir nutrūkusiu akordu vainikuoja moterystės pašlovinimą.

Akivaizdu, kad Nekrošius stato ne "Giesmių giesmės" tekstą – tekstas tik sujungia nepaprastu greičiu skriejančius pirmosios nuodėmės, pirmosios meilės, šventyklos statymo, nusidėjimo, mylimojo paieškų vaizdinius. Jie išbarstomi ir vėl supinami tai į dviejų sužadėtinių, tai į Izraelio tautos, tai pačios meilės ar net bažnyčios apeigų gijas. Biblinių motyvų variacijos aprėpia ne tiek meilės, kiek kančios, aukos patirtį, kurią vainikuoja ne dangiškas, o greičiau žemiškas kanonizavimas, nes mažutės auksinės Sulamitės rankos vargu ar prisibeldžia iki Aukščiausiojo. Šioje "Giesmių giesmėje" moteriška meilės vertikalė ir vyriška realybės horizontalė susikerta tarsi dvi konfrontuojančios jėgos. Jų sūkurys įtraukia ir mylimojo ieškančią Sulamitę, ir visus veikėjus, suteikiančius "Giesmei" greičiau kūną nei dvasią. Nekrošiaus "Giesmės" kūnas – netvari, iš virvių ir siūlų suraišiota šventyklos figūra, popieriniai pranašysčių trimitai, krintančios gęstančių žvakių žvaigždės – tie išgalvoti ar natūralūs instrumentai, kuriais savo eiles dėliojo pirmieji meilės poetai.

Gal dėl to, jog režisierius norėjo aprėpti kuo daugiau "Giesmės" sluoksnių, išskleisti ir alegorinę, ir religinę jos prasmę, ne sukonkretinti, o tik dar labiau suabstraktinti, atsieti nuo bet kokio kasdienio tapatumo Sužadėtinio ir Sužadėtinės potyrius, paties spektaklio meistravimas kol kas gožia jo emocinę įtaigą. Būsenų ir vaizdinių montažo "kirčiai" veja fragmentus tarsi Sužadėtinis savo kaimenę. Jausmo intymumas išsibarsto po pavojų kupinus Biblijos ir Izraelio tolius ir tik vienintelę Sulamitę priverčia savąją meilę išgyventi kaip kančią: "Bėk, mano mylimasis, ir būk panašus į stirną / ir į jauniklį briedį kvepalų kalnuose".