Kalbos laisvė?

Marius Zavadskis. "Eskizas". 2004 m.

Naują "Arkoje" atidarytą parodą būtų galima pavadinti netradiciškai prieštaringa. Pirmiausia skiriasi parodų dedikacijos. Kaligrafijos darbų paroda skirta lietuviškos spaudos lotyniškais raštmenimis šimtmečiui, o mažosios plastikos skulptūras jungia pavadinimas "Kalbos laisvė. Esu žmogus". Kiek impozantiškas skulptūrinės ekspozicijos dalies įvardijimas, anot menotyrininkės Aldonos Dapkutės, skamba kaip provokacija. Parodos problematika apima platų kontekstą, tačiau pagrindinė idėja – ryšys tarp žmogaus ir kalbos.

Antroji priešprieša – kaligrafijos ir skulptūros eksponavimas vienoje erdvėje. Skulptūros ir kaligrafijos darbai užmezga dialogą, papildo vienas kitą aktualiais prasminiais ir vaizdiniais klodais.

Ant patalpos sienų eksponuojama kaligrafija pateikia skirtingų raiškaus šrifto interpretacijų. Tarp juodos ir baltos spalvos balansuojantis junginys ne tik džiugina akį, bet ir atskleidžia daugiaplanes rašto galimybes. Nors didžiąją rašymo meno ekspozicijos dalį sudaro raidės ant popieriaus ar medžiagos, esama ir sintezės ekspermentų. Z. Inčirauskienės darbas "Kontrabanda 1864–1904" jungia į viena teksto ir audinio užuominas. Darbą sudaro apibendrintos drabužių detalės, iš jų kišenių kyšantys raštai. Istorinės reminisencijos, susijusios su rašto draudimu, – gyvos ir aktualios parodos kontekste. Panašių užuominų galime aptikti ir daugiau. Pavyzdžiui, A. Lisauskienės kaligrafijoje išryškinamas varpo motyvas.

Parodoje pristatomos manipuliacijos su šriftais atgaivina pačios raidės svarbą. Jos reikšmė rašto vartojimo procese vis menkėja.

Parodoje taip pat eksponuojamas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Klaipėdos universiteto leidyklos parengtas faksimilinis leidinys "Lietuviškos spaudos aušra".

Kita parodos dalis – mažoji skulptūrinė plastika. Keli eksponatai išplečia mažosios skulptūros supratimą ir disonuoja su itin mažais darbais, tačiau visos skulptūros dekoratyvios, interjerinės. Čia iškyla trečioji parodos priešprieša. Turiu omenyje platų autorių ratą – mat prie Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros sekcijos narių prisijungė jaunieji (studijuojantys ar neseniai ją baigę) skulptoriai. Žinoma, tai savaip atsispindi parodoje. Labiausiai skiriasi medžiagos panaudojimas. Vyresnieji dekoratyviosios skulptūros autoriai dažniausiai eksploatuoja marmurą, medį, bronzą, o jaunesnieji mėgina jungti skirtingas medžiagas, taip pat industrines. Kita vertus, ši takoskyra nėra akcentuojama. Be to, aiškiai skiriasi darbų pavadinimai. Lyrinius, mąslius eksponatų įvardijimus keičia drąsesni, neretai angliški. O tai jau kelia abejonių dėl kalbos laisvės. Tiesą sakant, pati ekspozicija nėra dalijama į dvi dalis, ir tai daugiau dialogo nei ginčo santykis.

Parodos idėjinis pagrindas – vizualiai plačiai interpretuojamas žmogus: pradedant figūra ar jos užuominomis (P.J. Belevičius, A.A. Zokaitis, G. Piekuras, A. Ališanka, T. Janova ir kt.) ir baigiant kasdienių daiktų refleksijomis (A. Vasiliauskaitė, R.J. Belevičius, M. Jurėnas ir kt.). Darbuose akcentuojamas žmogaus gebėjimas kalbėti ir kalbos įkūnijimas. Įdomūs A. Vasiliauskaitės archetipiniai duonos ir sūrio pavidalai iš marmuro, pabrėžiantys valstietišką lietuvių kultūros kilmę. Panaši ir T. Marišausko darbo "1 ir 27 bulvių studija" idėja, tačiau dar vieną reikšmę teikia nuoroda į lietuvių kalbą. Nikeliuotos bulvės simboliškai įkūnija lietuviškos abėcėlės seką.

Abu šie autoriai gretina agrikūltūrą su lietuvių kalba kaip metaforiška nuoroda į Lietuvą, žemdirbių kraštą, o nikeliuota bulvė, marmurinė duona ir sūris tampa vis labiau internacionalėjančios lietuvių kalbos kultūros nykimo ženklu.

Lietuvių kalbos priežodžių savitumą akcentuoja A. Šlepiko darbas "Veidu į žemę". Tai vienas iš mobilesnių darbų, taip pat glaudžiai susijęs su žemės tematika, tačiau panaudotos sunkios ir šaltos medžiagos kelia niūrias asociacijas.

D. Matulaitės darbas "Bagdado lyra" – nuoroda ne į dabartinius konfliktiškus Rytus, bet į ankstyvųjų civilizacijų laikus. Pasirinkta Kretos civilizacija ir pagrindinis Knoso miesto simbolis – jautis. Tarp simbolinių jaučio ragų įsprausta stiklo plokštelė, dekoruota kaukolių figūromis, žymi mirusią civilizaciją. Tai irgi mobili skulptūra, pastatyta ant pjedestalo su ratukais ir primenanti už virvutės tempiamą vaikišką žaislą. Taip autorė laužo laiko ir teritorinio pažinimo ribas. Ankstyvųjų civilizacijų refleksijų esama ir M. Zavadskio darbe "Eskizas". Didingosios senovės graikų civilizacijos reminisencijas sužadina atkartojamos architektūrinės formos. Darbą sudaro dvi kolonos su antablementu ir tarp jų įsprausta didelė auksinė širdis. Šie simboliai apeliuoja ne tik į civilizacijos architektūrinius išradimus, bet į žmogaus didingumą.