Žiūrime žinias?

"Senių kaimas"

Oliverio Hirschbiegelio filmas "Eksperimentas" (LTV, 26 d. 22.10) atkuria tikrai vykusį eksperimentą. Savanoriai (už gana solidų užmokestį) uždaromi sąlygiškame kalėjime dviem savaitėms. Jie pasidalija vaidmenimis: vieni bus prižiūrėtojai, kiti – kaliniai. Tačiau nepaisant žaidimą surengusių psichologų pastangų, procesas tampa nevaldomas, žmogaus prigimtis ima viršų, triumfuoja prievarta. Filmas pirmiausia yra įrodymas, kad net ir menkiausia valdžia gadina žmogų, o ką jau kalbėti apie didelę valdžią.

Jau kelios dienos seku tai, kas vyksta Ukrainoje, nes man tie įvykiai primena dar ir savus Sąjūdžio laikų išgyvenimus. Tačiau vien lietuvių žiniasklaida pasitikėti negaliu. Bene didžiausias tautinės žurnalistikos kuriozas – LNK žinios, Ukrainos įvykiams skiriančios visiškai menką vietą. Nėra analitikų? Ar savi marškiniai arčiau kūno? Lemiamą trečiadienį LNK žiniose pagrindinis įvykis buvo premjero atsisakymas atsakyti už savo kabineto narius, tik "Panorama" sugebėjo išsamiau nušviesti Ukrainos įvykius, nors ponas Pugačiauskas, man regis, – ne pats tinkamiausias kandidatas kelionei į revoliucinį Kijevą. Tą patį trečiadienį jau "Spaudos klube" jis kalbėjo taip vangiai ir neįdomiai, kad negalėjau patikėti, jog šis žmogus ką tik grįžo iš Kijevo. Laimei, laidoje buvo puikus Valentino Mitės pasakojimas telefonu ir kaip visada išmintingas Jacekas Komaras. Beje, jo atstovaujama "Gazeta Wyborcza" tiksliai ir operatyviai pateikia nuolat kintančią situaciją Ukrainoje. Tačiau pastebėjau, kad net pastaruoju metu puikiai įvaldžiusio savicenzūrą rusų NTV kanalo žinių specialieji korespondentai iš Kijevo pateikė kur kas daugiau informacijos nei ponas Pugačiauskas.

Gaila, kad mūsų televizijos tenkinasi paradiniais valdžios žmonių ir jų žmonų portretais arba spyriais Vilniaus merui. Moralinės kolizijos niekam neįdomios. Ar tai ne televizijos duona? Mano draugai aiškina, kad esu naivuolis, nes nenoriu patikėti, jog visos televizijos jau seniai pasidalytos, panašiai kaip ir viešųjų ryšių firmos, išperkančios moteriškų žurnalų "žvaigždžių" plotus ir jų fotosesijas. Todėl žvaigžde gali pasijusti kiekviena piniginga dama. Už tai jos turėtų dėkoti dar Andy Warholui ir jo penkiolikos šlovės minučių teorijai. Tiesa, kai kurių damų minutės gerokai užsitęsė.

Tačiau kinas vis dar mėgsta rodyti valdžios apsėstuosius, nes jų aistra yra tikra. Vienas tokių režisierių yra Brianas De Palma, jo "Gyvatės akis" rodys TV3 (27d. 20.20). Filmo herojus – korumpuotas policininkas, netikėtai tapęs pasikėsinimo į prezidentą liudininku. Vis dėlto man svarbesnė virtuoziška filmo forma – ilgi kadrai, epizodai (ypač filmo pradžioje), iš kurių, spėju, pasimokė ir vieno kadro filmo "Rusų arka" autorius Aleksandras Sokurovas. De Palma filmą praturtina ir fantastiniais elementais (kylanti audra), kurie tampa taikliomis valdžios, žmogaus prigimties metaforomis. Įdomiausia, kad žiūrėdamas visiškai paklūsti De Palma taisyklėms ir tik vėliau suvoki, jog filme būta fantastikos.

Vis dėlto didžiausias šios televizijos kino savaitės įvykis bus kuklus rusų filmas "Senių kaimas" (BTV, gruodžio 2 d. 20.20). Beje, kaip kiti ir mano kolegos , nuolat barantys platintojus už nežmoniškus filmų vertimus, aš taip pat turiu priekaištų BTV. Didžiausias paskutinio mėnesio pokštas buvo filmo "Liūto likimas" vertimas: rusiškai "Lvinaja dolia" reiškia ne žvėrių karaliaus gyvenimą, o liūto dalį, t.y. didžiąją grobio dalį. Juolab nesuprantu, kam reikėjo keisti originalų Genadijaus Sidorovo filmo pavadinimą "Senės" ("Staruchi"). Jis tikrai netapo reklamiškesnis. Pernai šis filmas buvo apdovanotas "Kinotauro" festivalio pagrindiniu prizu "Auksinė rožė", o aktorė Valentina Berezuckaja pelnė "Nikę" už geriausią moters vaidmenį.

Filmo siužetas paprastas: į kaimą, kuriame gyvena vien tik senės (jas vaidina tikros kaimo bobulės), atvyksta pabėgėliai iš Centrinės Azijos. Jie beveik nekalba rusiškai, bet atneša į kaimą Rytų šviesą, t.y. užkampyje ima statyti elektrinę. Kai kas priekaištavo režisieriui, kad jis sukūrė filmą apie Rusiją užsieniečiams. Nemanau, kad toks požiūris teisingas, nes su Larisa Sadilova Sidorovas seniai bendradarbiauja (buvo jos filmų scenaristas ir prodiuseris), o jos eksportine režisiere tikrai nepavadinsi. Tiesiog mūsų platumose taip jau įprasta: jei nori režisierių sumenkinti, bet neturi pakankamai argumentų, pasakyk, kad jis kuria filmus užsienio festivaliams, o ne doriems lietuvių žiūrovams, kuriems skirtas Sauliaus Macaičio dėka nemirtingu tapęs filmas "Operacija: Baltosios pupytės".

Paskutiniojo filmo apie Harį Poterį gerbėjams turbūt įdomu pamatyti ankstesnį jo režisieriaus Alfonso Cuarono filmą "Taip pat ir tavo mamą" (LNK, 27 d. 23.05). Milžiniško pasisekimo Meksikoje sulaukęs filmas įdomus ir tuo, kad jame vaidina naujoji Pedro Almodovaro žvaigždė Gaelis Garcia Bernalis. Tik nesakykite, kad tai dar vienas filmas apie septyniolikmečių vaikinų hormonų audras, kokius dabar masiškai kepa Holivudas. Du filmo herojai atostogas leidžia be savo draugių, bet užtat su maždaug dešimčia metų vyresne ispane Luiza. Jie bręsta bendraudami su šia nuo problemų, neištikimo vyro ir pačios savęs bėgančia seksualia ir atvira moterimi. Nors filmas persmelktas erotikos, mane labiau sujaudino kinematografiškas jo vitalumas, gyvenimo džiaugsmo, prabėgančio laiko pojūčio fiksavimas. Visa tai pasakyta ne žodžiais, o vaizdais.

Pabaigoje viena citata. 26 d. 22 val. LNK parodys Walterio Hillo filmą "Paskutinis iš gyvųjų" (1996). Jame vaidina Bruce’as Willisas. Ta proga radau vieną aktoriaus interviu. Į klausimą, kuris filmas jam yra svarbiausias, Willisas atsako: "Visi filmai, kuriuose kalbama apie gėrio pergalę prieš blogį. Visi. Žmonėms reikalingi tokie filmai. O tie, kam jų nereikia, visokie mizantropai, manantys, kad blogis nugali gėrį... jie tegu žiūri televizijos žinias".

Jūsų –

Jonas Ūbis