Amerika, palaimintasis kontinentas

Neseniai vykę JAV prezidento rinkimai suskaldė Ameriką. Amerika pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas – "krikščionių" ir "amerikiečių". Visgi nemaža dalis amerikiečių yra įsitikinę, kad gyvena sekuliarizuotoje valstybėje. Klausimas, ar ilgai.

Karštas, drėgnas vakaras Niujorke. Moteris su širdelės formos saulės akiniais bučiuoja tvirtai sudėtą riedutininką. Kitoje gatvės pusėje, šalia sekso reikmenų parduotuvės, pagyvenusi pora ant ilgo pavadėlio vedasi katę. Kas kelios minutės pralekia gaisrinės, policijos arba greitosios pagalbos mašinos. Niujorke verda gyvenimas, primenantis Hieronymuso Boscho paveikslus.

Kitą vaizdą išvysite palikę Niujorką ir atsidūrę Klarksdaile (Misisipės valstija). Gatvėse čia sutiksite nutukusius pamokslautojus baltais kostiumais ir kaklaryšiais. Neretai jie kreipiasi į praeivius: "Šiandien pat atsisakykite savo planų, kuriuos jums paruošė velnias". Nedera manyti, jog šis vaizdas išskirtinis – daugybė tokių pamokslautojų šėlsta specialiose televizijos arba radijo laidose. Jie pamokslauja neaprėpiamai tvarkingo vidurinio sluoksnio bendruomenei, apimančiai visas rases ir amžiaus kategorijas. Savo pamoksluose jie egzaltuotai praneša pagrindinę naujieną – Jėzus gali ateiti bet kada. Juos, neigiančius šių dienų mokslo laimėjimus ir evoliucijos teoriją, neretai matome važinėjančius didžiuliais automobiliais arba skraidančius privačiais lėktuvais.

Spaudoje nuolat skaitome, kad neįtikėtinai daug amerikiečių kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, tiki dangumi ir pragaru, be to, visi yra įsitikinę, kad Dievas juos myli. Nepaisant šių pranešimų, Niujorko, San Francisko, Majamio ir kitų JAV didmiesčių gyventojai, regis, galėtų kvestionuoti teiginį, esą Jungtinės Valstijos priklauso religingiausioms pasaulio valstybėms. Tačiau nuolatiniai JAV prezidento kreipimaisi į Dievą bei religinio žodyno išplitimas šalies politiniame gyvenime liudija priešingą dalyką. Didmiesčių gyventojai trauko pečiais ir toliau tiki, jog amerikiečiai gyvena sekuliarizuotoje valstybėje. Tačiau neaišku, ar ilgai šiam įsitikinimui lemta gyvuoti.

Teiginio, jog JAV yra sekuliarizuota valstybė, trapumas labiausiai juntamas šalies pietuose, kur galima išvysti visai kitokią Ameriką. Ar jūs krikščionis? Keliaujant po pietines valstijas, šis klausimas užduodamas nuolat. Čia neabejotinai būsite paklaustas, ar tikite Jėzumi – išgelbėtoju. Pietinių valstijų tikintieji visada jaus pareigą pasirūpinti sielos išganymu ir grąžinti paklydėlį į tikrąjį kelią. Štai atviras laiškas iš vietinio laikraščio, gerai iliustruojantis šių vietovių gyventojų susirūpinimą: "Mes, krikščionys, suprantame, kad amerikiečiai yra prieš mus. Jie visuomet buvo prieš Jėzų. Atėjo laikas savo žodį tarti krikščionims. Meskime liberalus lauk iš vyriausybės ir pasirūpinkime, kad šalį valdytų krikščionys." Klaidinga ir naivu galvoti, kad ši nuomonė neatspindi "plačiųjų masių" galvosenos. Dauguma vidurio ir pietų valstijų gyventojų save laiko krikščionimis ir radikaliai atsiriboja nuo kitų amerikiečių, kurie yra šiek tiek kitokie: sekuliarūs, individualistai, demokratai, liberalai, feministės, homoseksualai.

Amerika jaučiasi pasidalijusi į dvi dalis. Per savo gyvavimo istoriją amerikiečių nacija patyrė tiek lūžių ir "kurso keitimų", kad kalbėti apie paprastą nacijos susiskaldymą būtų pernelyg paprasta. Galima tik konstatuoti, kad paskutiniai prezidento rinkimai šalį suskaldė, išardė ir net demoralizavo. Šis plyšys siekia kur kas giliau nei religinė ir kultūrinė kova dėl abortų uždraudimo (legalizavimo) ar homoseksualių asmenų teisių panaikinimo (įtvirtinimo).

Vienybės stoką, o ji yra ir įsitikinimų stoka, lėmė per pastaruosius keturis dešimtmečius įvykę pokyčiai, išklibinę nacionalinę tapatybę ir tikslus. Dauguma amerikiečių dar nė nespėjo jų įsisąmoninti, bet jų pasekmės jau juntamos ir nuo jų kenčiama.

Pažvelgus į netolimą JAV praeitį, matyti, kad ši nacija iki 1945 m. arba net iki 6-ojo dešimtmečio vidurio turėjo tvirtą, bendra istorine patirtimi besiremiančią bei visus piliečius vienijančią kultūrinę tapatybę. Taip pat nemenką vaidmenį atliko nors ir mitologizuotos, tačiau JAV istorijai labai svarbios politinės figūros: Theodoras ir Franklinas D. Rooseveltai, Abrahamas Lincolnas, Ulysses S. Grantas ir Robertas E. Lee.

Dar iki 6-ojo dešimtmečio amerikiečiai gyvai prisiminė abu pasaulinius karus. Amerikiečių mąstymą taip pat veikė 1860–1865 m. pilietinis karas. Ypač tai buvo juntama pietuose, kur gyveno žmonės, gimę vergijoje, arba buvusių vergų vaikai. Tuo pat metu šalies šiaurėje buvo ignoruojama juodoji rasė, dažnai net įstatymiškai atskiriama nuo baltosios. Pvz., ginkluotosiose pajėgose skirstymas į rases išliko iki 1948 m., o keistas paprotys važiuoti atskirai visuomeniniu transportu ir lankyti skirtingas mokyklas (juodųjų ir baltųjų) pietuose gyvavo iki 6-ojo dešimtmečio. Taip pat dauguma pietų juodaodžių rinkėjų dėl didžiulio rinkimų mokesčio ar dėl kitų įstatyminių potvarkių negalėdavo dalyvauti rinkimuose.

Visgi ši gyva, nors ir skausminga atmintis kartu su šeimos istorija, bendru švietimu, patriotine tradicija ir nacionaline literatūra maitino bendros JAV piliečių tapatybės jausmą. Didelę reikšmę turėjo ir tai, kad dauguma šalies gyventojų buvo kilę iš Vakarų Europos: jie buvo išeiviai Anglijos, atsinešę protestantišką tikėjimą. Vėliau, jau XIX a., kai į Ameriką masiškai emigravo vokiečiai, airiai ir italai, vyraujančia religine bendruomene tapo katalikai.

Amerikos imigracinės politikos tikslas buvo asimiliacija, o jos pagrindinis instrumentas – valstybinės mokyklos (Public Schools). Nemenką asimiliacinį vaidmenį atliko ir medijos (kinas ir radijas). Jau nuo XX a. vidurio JAV nacionaline ideologija tapo (beje, tebėra ir šiandien) krašto išskirtinumo idėja. Amerikiečiai buvo tvirtai įsitikinę, kad jų visuomenės istorinis vaidmuo – išskirtinis ir pavyzdinis, o jos gyvenimo būdas, kaip yra sakęs konservatorius Williamas Bennetas, turi "visa pranokstančio gėrio". Jau nuo seno amerikiečiai save laikė pavyzdžiu ir manė, kad jų visuomenė įkūnija universalias vertybes, o tai skatino jų įsitikinimą, kad amerikietiškas valstybės modelis yra sektinas ir kitoms visuomenėms.

Jau XVII a. puritonai (arba kalvinistai) žvelgė į Ameriką kaip į nesubjaurotą dykynę, kurią Dievas padovanojo išrinktiesiems. Pastarieji privalėjo (ir tebeprivalo) čia pastatyti naująją Jeruzalę. XX a. pabaigoje tikėjimas krašto išskirtinumu atskyrė amerikiečių visuomenę nuo kitų tautų. Šiandien nemaža dalis amerikiečių nieko nežino apie pasaulį, esantį už Amerikos ribų: juk nėra jokios prasmės juo domėtis, kai šalies užduotis – kurti ateitį. Tačiau nežinojimas, kas dedasi už Amerikos ribų, leido paplisti klaidingai informacijai ir iliuzijoms, kurių kupini šalies politiniai debatai.

Amerikos, tiksliau, amerikietiško tipo kapitalizmo, ir demokratijos išskirtinumo idėja labiausiai persmelkusi JAV užsienio politiką. Jos kertiniai akmenys – trockiškas tikėjimas kuriamąja "permanentinės revoliucijos" jėga bei austrų kilmės amerikiečių ekonomisto Josepho Schumpeterio teorija apie ekonominį kūrybiško griovimo fenomeną. Realybėje šie elementai turėtų reikštis maždaug taip: kad įsigalėtų demokratija ir kapitalizmas, esamos politinės ir socialinės struktūros turi būti sugriautos. Reikia pridurti, jog prie šių idėjų neblogai dera ir moderni Rousseau teorijos versija, teigianti, kad žmogus yra geras iš prigimties. Amerikos neokonservatoriai įsitikinę, jog sunaikinus kapitalizmui ir demokratijai priešiškas sistemas visuomenė, kurios blogos socialinės ir ekonominės struktūros yra sugriautos, savaime perims kapitalizmą ir demokratiją.

Taigi JAV nemenkai pasistengė, kad sugriūtų Sovietų sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys, nes tikėjo, kad, tariant Alano Greenspano žodžiais, "kapitalizmas įsigalės automatiškai". Toks pats naivus įsitikinimas lydėjo ir Irako karą – nuvertus despotišką Sadamo režimą automatiškai turėjo įsivyrauti demokratija.

Amerikos išskirtinumo idėją gaubia religijos skraistė. Per 2000 m. JAV prezidento rinkimus George’as W. Bushas sakė: "Mūsų nacija yra išrinkta Dievo, o mes turime būti teisingumo pavyzdys". Apskritai JAV užsienio politiką persmelkęs religingumo ir militarizmo mišinys, o kadangi kovojama su pačiu šėtonu, tai galima naudoti bet kokias priemones. Pirmieji Amerikos naujakuriai, žudę indėnų moteris ir vaikus, rėmėsi ta pačia retorika.

Religingumas buvo aktyviai akcentuojamas ir per šiuos prezidento rinkimus. Klausantis Misisipės ar Alabamos valstijų vietinio radijo, susidarydavo įspūdis, jog Biblija yra pats geriausias informacijos šaltinis ir vienintelis vadovas, padedantis rinkėjams teisingai apsispręsti. Dar 1993 m. viename iš savo interviu žurnalistui iš Austino (Teksaso valstija) prezidentas G.W. Bushas sakė, kad "tik tie žmonės, kurie priima Jėzų Kristų, pateks į dangaus karalystę". Apskritai pietinių valstijų rinkėjai (o ir visa vidurio Amerika) linkę visų svarbių atsakymų ieškoti Biblijoje: čia išpranašauti ir karai, apie kuriuos kalba prezidentas, ir antikristas, gyvenantis tarp mūsų (tai galėtų būti Kofi Annanas, galėjo būti ir Jassiras Arafatas). Laimei, karui vadovauja prezidentas, o jis – "išrinktųjų" pusėje.

Amerika apimta religingumo ugnies. Daugumoje JAV miestelių ir bendruomenių religinio įkarščio apimtos mokyklos ir visuomeninės bibliotekos stengiasi pašalinti mokymo medžiagą ir visas knygas, susijusias su gamtos mokslais, ekologine sąmone ir politiniu liberalizmu. Literatūra ir menas laikomi burnojimu prieš Dievą. Šiandieninėje Amerikoje klesti cenzoriai. Savo knygoje "Kalbos policija" ("The Language Police") Diane Ravitch apibūdina kairiosios ir dešiniosios pakraipos cenzorius: pirmieji tiki idealizuotu utopiniu ateities paveikslu, kur visi socialiniai santykiai grindžiami egalitarizmu, o antrieji idealizuoja praeitį, kai visi gyveno laimingą šeimyninį gyvenimą, tėvas buvo atsakingas už šeimos aprūpinimą, o motina rūpinosi vaikais. Abi cenzorių grupės tiki laimingu, nerūpestingu gyvenimu. Reikia tik apsaugoti nuo netinkamų religinių ir politinių pažiūrų vaikus ir kaimynus, o visos socialinės ir politinės problemos išnyks savaime.

Visgi ne vien religingumas lėmė Busho pergalę prezidento rinkimuose. Nemenka dalimi prisidėjo ir Busho pomėgis kalbėti paprasta, visiems suprantama kalba. Štai jis žongliruoja sunkiu Teksaso akcentu: "I been comin here to Michigan for a lot of years and I been likin what I been seein and I been thinking about the good people here and what you been wantin and what you been getting what you been wantin" ("Jau daugelį metų atvykstu į Mičiganą ir man patinka tai, ką matau, ir aš galvoju apie šiuos gerus žmones, juk jūs norite kažką gauti, ir aš manau, kad jūs gaunate tai, ko norite"). Būdamas Teksaso gubernatoriumi jis kalbėjo daug rišliau. Filme "Farenheitas 9/11" ("Fahrenheit 9/11") yra ištrauka iš Busho kalbos, pasakytos 1990 m., tuo metu, kai JAV prezidentas buvo jo tėvas. Be jokio Teksaso akcento jis pasakoja apie jauno verslininko situaciją: "You know, back in Texas we don’t think like this, we just think what can a man do for his family" ("Žinote, Teksase mes taip nemanome, mes tik galvojame, ką gali vyras padaryti dėl savo šeimos").

Nebūtina gilintis į rinkimų rezultatus, Amerikos skilimas į "išrinktųjų" ir "amerikiečių" stovyklas – ir taip akivaizdus. Prieš pat rinkimus roko dainininkė Linda Ronstadt surengė savo koncertą Las Vegase. Publiką sudarė jos muziką mėgstantys pasiturintys žmonės. Kai atlikusi keletą dainų dainininkė prašneko apie Michaelio Moores filmą "Farenheitas 9/11" ir pasiūlė jį visiems pažiūrėti, nes "jis yra svarbus ir įspūdingas", salėje kilo abiejų pusių muštynės, o į sceną ėmė lėkti įvairiausi daiktai. Viešbutis atšaukė visus likusius koncertus, o Lindai Ronstadt buvo pareikšta, kad Las Vegase ji daugiau nepageidaujama.

Ir vis dėlto. Neretai net apie pusiaunaktį kokio didžiulio prekybos centro knygyne galima išvysti vieną kitą lankytoją. Jie slankioja tarp lentynų, kartkartėmis paimdami į rankas kokią knygą. Matyti, kaip susimąstę, įdėmiai jie iš lėto verčia knygos puslapius. Kad ir kas jie būtų – "krikščionys" ar "amerikiečiai" – tai teikia vilties.

Pagal "Du" parengė Šarūnas Monkevičius