Broniaus Kutavičiaus muzikos pašaukti

M. Raškovskio nuotr.

Vienas gražiausių Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos istorijos puslapių susijęs su joje dirbusio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus vardu. Nuo 1972 m. mokslo metų pradžios iki 2000-ųjų pabaigos Maestro čia dėstė kūrybą ir partitūrų skaitymą, dirbo ramiai, nuosekliai, tyliai, tik jam vienam žinomu būdu rasdamas kontaktą su kūrybingais, bet kartu ir maištingais moksleiviais, o svarbiausia – įžiebdamas norą toliau studijuoti kompoziciją. Pas B. Kutavičių savo kelią pradėjo O. Narbutaitė, R. Mažulis, N. Valančiūtė, G. Puskunigis, V. Bieliauskas (Baltakas) ir kiti.

Visus tuos metus intensyviai kūrusiam, tačiau pedagoginiu darbu nesibodėjusiam kompozitoriui puikiai sekėsi megzti kūrybinius ryšius ir su kolegomis – kai kurios B. Kutavičiaus kompozicijos kaip tik šios mokyklos mokytojų ar moksleivių kaipmat būdavo atliekamos.

"Su vaikiška muzika aš tik per Meno mokyklą susidūriau ir laikyčiau ją ypatinga savo kūrybos sritimi", – yra sakęs B. Kutavičius.

Tai dar vienas brangintinas kompozitoriaus kūrybinės ir pedagoginės veiklos saitas, virtęs tradicija, nuolatos gaivinusia mokyklos choro (anksčiau vadovaujamo Rimo Zdanavičiaus, dabar – Romualdo Gražinio) ar Tado Šerno vadovaujamo smuikininkų ansamblio repertuarą. Šie kolektyvai dalyvavo 1976 m. mokykloje atliekamoje jo operos "Kaulo senis ant geležinio kalno" premjeroje, solo dainavo Beatričė Grincevičiūtė. Be to, nors dainininkai vis keitėsi, mokyklos choras iki pat šių dienų liko ištikimas oratorijos "Paskutinių pagonių apeigos" atlikėjas.

Tuos laikus leido prisiminti lapkričio 16 d. Čiurlionio namuose Vilniuje vykusi B. Kutavičiaus kūrybos valanda, pratęsianti Vytauto Landsbergio fondo remiamą ciklą "Mažieji rečitaliai Čiurlionio namuose". Šio ciklo koncertų tikslas – pristatyti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogus, kurie yra ir muzikos interpretatoriai.

Šį kartą B. Kutavičiaus muzikos grožio pašaukti mokyklos pedagogai, pasitelkę ir moksleivių choro grupę, koncertą skyrė vien jo muzikai. Be to, išgirdome ir keletą prisiminimų-interliudų. Bemaž tuo pat metu Čiurlionio mokykloje dirbti pradėjusi muzikologė O. Narbutienė papasakojo apie Maestro aistrą šachmatams, jo visad giedrą nuotaiką, prisiminė tuometinę mokyklos atmosferą ir pabrėžė vieną dėmesio vertą faktą: ne vienas dabarties kompozitorius B. Kutavičių laiko svarbiausiu savo mokytoju (nors kompozicijos Muzikos akademijoje jis nedėstė).

"Kutavičiaus laikais" direktoriumi dirbęs pianistas A. Jurgelionis (beje, ne vieno B. Kutavičiaus kūrinio pirmasis atlikėjas) pažėrė keletą arabeskų iš operos "Kaulo senis..." statymo istorijos, netikėtai prisiminė patirtą didžiulį įspūdį klausantis pianisto Balio Žiūraičio atliekamų B. Kutavičiaus "Trijų metamorfozių".

Kalbėjo ir pats Maestro. Pasak jo, mokykloje dirbti jam visada buvę labai miela – dėl puikaus mokytojų kolektyvo, ten dirbusių muzikantų. Prisiminęs savo gerus santykius su moksleiviais, B. Kutavičius atskleidė paslaptį – esą ne jo mokiniai bijoję, bet jis jų: "Atneša kažką sukūręs ir reik man pasakyt pastabas, pakritikuoti". Į klausimą, ką mieliausiai prisimena iš darbo mokykloje laikų, kompozitorius atsakė plačia šypsena: "Viską, o ypač jaunystę".

Muzikinėje vakaro dalyje išgirdome B. Kutavičiaus kūrinius iš skirtingų laikotarpių. Vieną ankstyvųjų, dar studijų metais parašytų kūrinių, pirmuoju įtrauktą į šio autoriaus kūrinių sąrašą – trijų dalių Sonatą smuikui ir fortepijonui (1962) atliko Darius Dikšaitis (smuikas) ir Eugenijus Žarskus (fortepijonas). Klasikinė forma, disonansinė harmonija, ekspresyvi muzikos tėkmė – anaiptol ne būdingiausi B. Kutavičiaus muzikos bruožai, tačiau jie leidžia nujausti būsimus kompozitoriaus prioritetus – subtilios intonacijos paieškas, ritmo svarbą. Būtent šias savybes ir išryškino atlikėjų duetas, kūrinį atlikęs gyvai, temperamentingai, pripildęs artikuliacinės kaitos versmių.

Viena populiariausių pastarųjų metų kamerinių B. Kutavičiaus kompozicijų – "Aštuonios Stasio miniatiūros" (2000) – jau įsitvirtinusi dviem versijomis. Antrąją, skirtą smuikui, violončelei ir fortepijonui, šįkart atliko šiam vakarui susibūręs Ugnės Kondrotaitės, Ramutės Kalnėnaitės ir Albinos Šikšniūtės trio. Atlikėjos siekė garso, pauzės ir būsenos harmonijos, ieškojo raiškos priemonių, padedančių jų instrumentams prabilti kuo natūraliau, intymiau ir įtaigiau.

Pabaigoje mokyklos choras atliko tris B. Kutavičiaus dainas bei operos "Kaulo senis..." finalą.

Choro dirigentą R. Gražinį galima pavadinti tikru B. Kutavičiaus muzikos šauktiniu: ir su mokinių, ir su savo vadovaujamu kameriniu choru "Aidija" jis spėjo preciziškai ir kūrybingai išstudijuoti daugybę šio kompozitoriaus partitūrų. Beliko tik gėrėtis, kaip įkvėptai, muzikaliai ir gaiviai skambėjo mokinių atliekami "Tėviškės papartis", "Karakumų asilėlis", "Miško varlytė", kokia teatrališka įtaiga pulsavo "Kaulo senio..." fragmentas.

Pakili B. Kutavičiaus nuotaika koncerto metu ir po jo sukėlė tam tikrų minčių: kas žino, gal kokiu nors nauju opusu kompozitorius netrukus vėl atnaujins savo kūrybos ir mokyklos saitus?

Vytautė Markeliūnienė