Anti-Bulhakas, arba Vilnius nuo stogo

Andrius Surgailis. "Vilnius nuo stogo"

"Fotografija (...) yra trumpo akies žvilgsnio pratęsimas laike"
Urszula Czartoryska

Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojo Andriaus Surgailio paroda nėra nei reprezentacinė, nei naujoviška. Greičiau priešingai – privati ir retrospektyvi.

Spalio mėnesį Krokuvos dailės akademijoje Andrius Surgailis surengė parodą. Prieš metus ši ekspozicija buvo pirmąsyk pristatyta Vilniaus dailės akademijos galerijoje, pačiame Vilniaus senamiestyje.

"Vilnius nuo stogo" – tai dvidešimt dviejų nuotraukų ciklas, atliktas "Liubitel" markės fotoaparatu 1972–1986 m. Kartu su fotografu leidžiamės ieškoti magiško miesto kadrų. Seni miestai turi savo magiją, ir nieko čia nepakeisi, nors ją dažnai lydi ir banalybė. Maža to, seni miestai – labai fotogeniški. Tai taip pat kreipia į banalybę.

Ką daro Andrius Surgailis? Jis pažvelgia į miestą iš "viršaus", iš savos, kitokios perspektyvos. Daugelio mūsų fotografinį Vilniaus archetipą sukūrė Janas Bulhakas, Ferdinando Ruščico mokinys, nepailstantis "tėvynės fotografijos" propaguotojas. Prieš akis iškyla Vilniaus panoramos, Bulhako fotografuotos prieškariu nuo supančių miestą kalvų. Tai majestotiški peizažai, užburianti, vešli Vilniaus gamta ir architektūra. Jos gerai iliustruoja "tėvynės fotografijos" principus, kuriuos skleidė Bulhakas. Jis rašė: "Tėvynės fotografija reikalauja iš mūsų rimties ir apgalvojimo (pabrėžta mano – A. B.). Reikalauja pajusti santykį tarp Tėvynės didybės ir savojo "aš" mažumo, reikalauja pajusti atstumą tarp tėvynės fotografijos autoriteto ir mūsų tuščio dykinėjimo bei žaismo".

Andrius Surgailis elgiasi kaip anti-Bulhakas. Matyti, kad miesto fotografavimas jam – anuomet dvidešimtmečiui ar trisdešimtmečiui – buvo grynas malonumas. Juolab kad fotografuodamas iš viršaus galėjo patenkinti savo jaunuolišką pomėgį karstytis gimtojo miesto stogais ir bokštais. Atsidavė pavojingam – ne tik Bulhako požiūriu – "dykinėjimui bei žaismui". Jokio rimties pajutimo. Bet turbūt neatsitiktinai.

Andrius Surgailis. "Vilnius nuo stogo"

Ką lėmė toks žiūrėjimo taškas? Daugelis fotografijų pasižymi stipriu rakursu. Fotografo žvilgsnis yra tikslingas, skvarbus, bet kartu – išlaikantis atstumą ir, žinoma, labai tapybiškas. Vilniuje tapybiškumo neišvengsi. Tačiau magiško Vilniaus atvaizdą nuolatos keičia skausmingai konkretus hic et nunc, ypač apleistų, marginalių, užmirštų vietų nuotraukose. Jos liudija "to, kas nemeniška, išraiškos jėgą", – yra sakiusi neprilygstama fotografijos meno žinovė Urszula Czartoryska.

Tą vertybę sugebėjo išnaudoti Tadeuszas Kantoras, "žemesniojo rango realybės" posultatą propagavęs, tiesa, kitose meno šakose. Nuotraukose – siauri, tamsūs kiemeliai, užstatyti skurdžiais sandėliukais, mūrinukų virtinė apdužusių čerpių šlaitais, sugriauti ir jau apžėlę kvartalai, primenantys Elioto "nevaisingą žemę". Komunizmas taikėsi sugriauti urbanistinę istorinių miestų darną. "Vilnius nuo stogo 1972–1986" – tai rafinuotos formos studija apie destrukciją.

Tie, kas šiuolaikinį Vilnių pažįsta geriau už mane, sako, kad tokių vaizdų jau nebeliko. Vilniuje daug kas pasikeitė. Buvusi tarybinės respublikos sostinė imperijos šiaurės vakaruose stengiasi įveikti urbanistinės raidos atsilikimą, kartais kiek akiplėšiškai pabrėždama savo išsvajotąjį sostiniškumą. Viena iš Andriaus Surgailio nuotraukų staiga įgyja fotografo visiškai neplanuotą simbolinę prasmę: Sovietinių karininkų namų kieme, užstatytame griūvančiais sandėliukais, šiandien puikuojasi suverenios Respublikos prezidentūros rūmai.

Andriaus Surgailio nuotraukos – iš tos "šaltosios epochos". Žiūrime į jas su keista nostalgija. Tai praeitis, kuri išlieka mumyse.