Panelės Jumijoši akių vokai

Haruki Murakami. Dansu Dansu Dansu. Vilnius, "Baltos lankos", 2004, 391 psl., 2000 egz.

Haruki Murakami yra populiariausias šių dienų japonų autorius, garsumu lipąs ant kulnų tokiems seniems vilkams kaip Kavabata, Abė ar Mišima. Rašytojas gimė 1949 m. Kiote, vėliau studijavo graikų dramas, 1974–1981 m. Tokijuje buvo atidaręs džiazo barą, pradėjo rašyti ir nuosekliu triūsu pasiekė literatūrinį zenitą – vien tik Japonijoje parduota du milijonai jo knygų (be to, šio japonų autoriaus knygos yra išverstos į dvidešimt pasaulio kalbų).

Romanas "Dansu Dansu Dansu" yra antroji rašytojo knyga, išleista leidyklos "Baltos lankos" (pirmoji buvo "Avies medžioklė", 2003). Be minėtų knygų, autoriaus rankai priskiriami šie kūriniai: "Pavojinga meilužė", "Naokės juokas", "Palydovas Sweetheart", publicistinė knyga apie AUM sektą "Požeminis karas", o šiais metais dienos šviesą išvydo romanas "Kafka ant smėlio". Šią darbų seką papildo ir vertimai.

Amerikos autoriai ir gyvenimas už Japonijos ribų (rašytojas didesnę savo gyvenimo dalį praleido JAV bei Vakarų Europoje) bus įtakoję Haruki Murakami kūrybą, tad ieškantiems Tolimųjų Rytų žavesio teks nusivilti. Autorius labai gerai pažįsta globalius (paprastai amerikietiškus) kultūrinius ženklus. Čia nerasite jokių Japonijos stereotipų: jokių arbatos gėrimo ceremonijų, jokių gamtos–žmogaus pajautų, jokios alternatyvos beprotiškai greitam vakarietiškam gyvenimo būdui. Knygoje "Dansu Dansu Dansu" nuorodos į japoniškumą yra gana šykščios: kartą minima, kad pagrindinis herojus valgo tofu sriubą ir geria sakę (šiaip jau jis minta sūrio suvožtiniais ir bulvytėmis, na, kartais dar pasilepina sultingu kepsniu su "aštriomis kaip skustuvo ašmenys salotomis", o geria dažniausiai alų arba viskį), kartą prostitutė (per)vadinama geiša, vieną kartą minimas vyšnių žydėjimas: "Ryžtingai priekin žengė pavasaris ir jau nebesitraukė. Nuo kovo pasaulis tiesiog persimainė. Žydėjo vyšnios, vakaro lietūs išbarstydavo žiedlapius." Tiesa, pasakotojas (knyga parašyta pirmuoju asmeniu) turi japonišką automobilį "Subaru", be to, geografiškai veiksmas rutuliojasi daugiausia japoniškoje aplinkoje, Tokijo ir Saporo miestuose.

"Dansu Dansu Dansu" prasideda sapnais. S. Burroughsas, tyrinėjęs sapnų nuobodumo problemą, teigė radęs gana paprastą atsakymą: "Nėra konteksto... Tai tarsi banko salėje pastatyta iškamša". Vėliau jis pasitaisė pridurdamas, esą jam nepriimtinos sapnų asociacijos į sapnuotojo gyvenimą būdraujant. Taigi knygos "Dansu Dansu Dansu" pagrindinis herojus atsibunda iš sapno. Prieš keletą metų jis buvo lankęsis "Delfino" viešbutyje su "prašmatnaus merginų klubo palydove". Dabar sapne ji jo ieško ir šaukiasi. Staiga atsibudusiam herojui dingteli aštri it adata mintis: "Nėra abejonių, tai ji rauda manęs".

"Delfino" viešbutis ir yra romano ašis. Nors jis, kaip įprasta viešbučių ikonografijai, galėtų "išnirti kaip baltas ir cukrinis saldainiukas Egėjo jūros pakrantėje", pasakotojo reminiscencijose "Delfinas" – "nedidelis apšnerkštas viešbutėlis", kur "retkarčiais galima išgirsti duslų lifto dardėjimą". Lifto metafora vėliau taps labai svarbi – juo bus galima nusileisti arba pasikelti (priklausomai nuo situacijos) į tamsius koridorius, patekti į šaltus kambarius. Perkeltine kalba šitai, matyt, simbolizuotų tamsius ir šaltus sielos užkaborius. Viename iš tokių tamsių kambarių herojaus laukia... Žmogus Avis – Pauhlo Coehlo stiliaus būtybė, galinti lemti pasakotojo (pagrindinis herojus yra trisdešimt ketverių metų užsakomų straipsnių žurnalistas) gyvenimą. Žmogui Aviai rūpi pagrindinio herojaus likimas, jis nešykšti patarimų ir aliuzijų į ezoterinę išmintį, o kiekvieną kartą jiems susitikus pateikia keletą receptų, padėsiančių herojui išsikrapštyti iš gyvenimo spendžiamų pinklių.

"Visi saitai vėl užmezgami čia", – dažnai kartoja Žmogus Avis ir vis mįslingai užsimena apie tikrąjį kelią. Tikrasis kelias atrandamas tik "šokant": Žmogus Avis liepia pasakotojui šokti. Ką reiškia šis paliepimas, neišaiškės iki knygos pabaigos (Žmogus Avis, regis, kalbėjo pernelyg mįslingai ir herojus nieko nesuprato). Gal tai danse macabre? Pasakotojo sutikti žmonės (Kiki, Mei, Gotanda, Dikas Nortas) išties šoka mirties šokius: visi jie paslaptingai miršta, o pagrindinis herojus po ilgų klaidžiojimų tamsoje dažnai išvysta sėdinčius skeletus.

Knygos siužetas kaip tvarkingas japoniškas automobilis važiuoja varomas sapnų ir mirčių mįslingumo degalais. Mistinių mirčių narpliojimui naudojama indukcija ir analizė, o mėgindamas įminti mįsles herojus susibičiuliauja su aktoriumi Gotanda, susipažįsta su Selindžerio pakraipos depresuojančia paaugle Juki ir patenkina keletą seksualinių impulsų.

Pirmiausia – erotinis ryšys su automobiliu "Subaru". Šis ryšys nieko nestebina – Vienos analitikai jau senokai skelbė automobilį esant sekso objektu. Taigi pasakotojas važinėja "Subaru" ir nekeistų šio automobilio į jokį "BMW", "Maserati" ar "Mercedes". Pasakotojas teigia esąs mašinos bičiulis, "jis įžengia į jos erdvę ir skleidžia gerus virpesius, ir mašina į juos reaguoja, tada jis gerai jaučiasi ir sykiu mašina gerai jaučiasi".

Kiek blankesni erotiniai santykiai su moterimis. Tiesa, moterų įvaizdžiai galėtų tapti vaisingu feministinės kritikos objektu. Jų charakterius Haruki Murakami perteikia pasitelkdamas vujeristinius seksualinius impulsus ir viengungiškas patirtis. Situacijas kiek gelbsti erotinėms scenoms profesionaliai parinktas muzikinis fonas ir vyriškumo išgyvenimų aprašymai. Kriminaliniai rebusai, persekioję herojų, iš dalies išnarpliojami.

Kaip ir skirta savaitgalio knygai, kelionė baigiasi hepiendu: panelė Jumijoši ir lyrinis herojus išvengia mirties šokio.

Šarūnas Monkevičius