Egzistencinis ilgesys

Adasos Skliutauskaitės darbai

Adasa Skliutauskaitė puikiai pažįstama ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vokietijos, Švedijos bei kitų šalių meno mėgėjams: ji intensyviai dalyvauja parodose mūsų krašte bei užsienyje ir neabejotinai turi ištikimų gerbėjų – ir kaip knygų iliustratorė, ir kaip spalvotos litografijos meistrė. O prieš keletą metų savo meninę veiklą dailininkė papildė siūtomis lėlėmis bei tapybos darbais.

"Lietuvos aido" galerijoje atidarytoje parodoje, pavadintoje "Piešiniai", A. Skliutauskaitė pristato tušu bei akrilu 2004 m. atliktus kūrinius. Nors pastaruoju metu dailininkė, regis, linksta į minimalizmą ir aiškumą, naudodama savo abstraktiems darbams būtinus simbolius, jos piešiniai – ne tik vizualiai patrauklūs objektai, bet ir materializuotos būsenos, emocijos, estetinė vidinio pasaulio išraiška.

Baigusi grafikos studijas tuometiniame Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), menininkė svarbiausia vaizdinės kalbos priemone pasirinko liniją.

A. Skliutauskaitės darbuose linija įgyja skirtingus, labai įvairius pavidalus (tiesi, kreiva, užsilenkusi…), o ką jau kalbėti apie linijų tarpusavio sąveiką! Dailininkės meninė stilistika – nepaprastai jautri, subtili, profesionali ir kartu labai savita, o savitumas – tiesiog būtina sąlyga, norint piešiniu atskleisti pačias įvairiausias emocines būsenas.

Grafikės darbuose ("Sutemos", "Mėlynos lelijos", "Prie lango" ir kt.) skamba minorinės gyvenimo gaidos: liūdesys, laukimas, tuštuma, nostalgija ir Amžinas Ilgesys.

Nesvarbu, ar A. Skliutauskaitė, norėdama sustiprinti būsenos įspūdį, akcentuoja spalvą ("Aistra"), ar tik išryškina linijų bei dėmių kompoziciją ("Mėlyna saulė"), – dailininkei visuomet pavyksta įtikinti būsenos nuoširdumu.