Paukštis, pagavęs mėnulį

Vytautas Pakalnis. "Dūmai". 2000 m.

"Klaida" – kvadratinė drobė, kadaise Mariaus Dubros Vytukui dovanotas darbas, nukrito man tiesiai į rankas atrinkinėjant darbus Vytuko (Vytauto Pakalnio) pomirtinei parodai. Joks kitas žodis nepaaiškintų, kodėl prieš gerą mėnesį iš gyvenimo pasitraukė pats šią parodą sumanęs Vytukas.

Rugsėjo 13 d. į Valstybinį jaunimo teatrą rinkosi daugybė žmonių, pažinojusių ir mylėjusių Vytuką, pagerbti jo atminimo. Tiek žmonių, kiek jų tądien atėjo, teatrą užgriūva tik per premjeras. Ir tai ne visas.

Teatro kūrėjas ir butaforas, puikus tapytojas ir poetas, koncerno "BRKA ir P" (Bendroji respublikos krašto aplinkosauga ir palmės) įkūrėjas Vytux VI mano kartos žmonėms buvo daugiau nei menininkas.

Esama tokių žmonių tarsi dangaus dovanų: pamatai kaip gerą ženklą gatvėje pažįstamą veidą, jis gal tavęs nė nepastebi, o tu žinai, kad dabar tikrai viskas bus gerai, kad ten aukštai yra tas, kuris tave saugo... Kiekviena karta turi savo išskirtinį veidą, savo gera lemiantį ženklą. Mums toks buvo Vytukas, šviesus, spinduliuojantis vaikas, didelis liūdnas paukštis, žaidžiantis poetas, mylimas visų tų žmonių, kuriuos įtraukdavo į savo žaidimus kurdamas spektaklius, vedžiodamas po senamiestį "Miraklio" lėles, bandydamas apsodinti Gedimino kalną palmėmis, tapydamas ar dainuodamas. Dailininkai ir teatralai, verslininkai ir girtuokliai, darbininkai ir močiutės jo dėka susivienydavo, nors trumpam patikėję, kad "meilė egzistuoja ir šiandien" ir kad "lapų kritimo nenupirksi".

Pats kadaise pasakė – menininkas turi unikalią galimybę statyti arba griauti. Ir statė, dėliojo iš ryškių epizodų savo gyvenimą, ryškių spalvų savo paveikslus, tikslių žodžių eilėraščius, ironiškai vadindamas tai banalybės bokšto statyba, norėjo "padaryti kažką didelio ir įstabaus", – ir padarydavo... Išberdavo "truputį liūdesio su violetiniais debesimis" tekstuose, kurių taip ir neišdrįso pavadinti pjesėmis, ar drobėse, kurios virsdavo poezija, paprasta kaip gyvenimas ir naivia kaip vaikiškas piešinys: "Rasa iškrenta naktį", "Rasa išgaruoja ryte", "Kur ėjai per lietų?", "Kur buvai, kai lijo?" Ilgėjosi prarasto rojaus, čigoniškos laimės, aukšto dangaus...

Menininko ranka, kadaise sakė Petras Repšys, pralenkia mintį. Kartais ir laiką.

Paskuitiniai Vytuko tapyti darbai tapo skaudžiomis ateities įžvalgomis. Tie, kas pažįsta Vytuką, atsimena jo geltonus sandalus ir kultinį švarką, įsigytą prieš keletą metų. O juk jų brolis dvynys "Švarkas" buvo nutapytas dar 1992 m. (parodoje jie stovi vienas greta kito). Argi ne keista, kad "BRKA ir P" (projektas apauginti miestą palmėmis), po kelerių metų buvo įgyvendintas Neries krantinėje, o "Halės baracholkės ėmimas dangun" – nutapytas prieš kelis mėnesius iki jos kapitalinės rekonstrukcijos? "Kartais jauti, kad kažkas ne taip, – rašė Vytukas "Vienišo vyro sapnuose". – Jauti, kaip artėja ir nyksta viskas, kas buvo priešais, kol nebelieka nieko, kol ir pats dingsti ten. Tik tuomet supranti, kad tai sapnas nujaučiantis."

Ateina, būdavo,Vytukas, atūžia, sukeldamas poetinį vėją, išjudina sustabarėjusias nuo buitinių rūpesčių smegenis... Staiga pakyla nuo stalo ir išeina, palikdamas tuštumą ir begalinį ilgesį. Taip ir iš gyvenimo išėjo, palikdamas "draugus ir sugėrovus, mylimąsias ir suguloves", skambančią muziką ir keliamas taures, nebaigtus žaisti žaidimus... "Nusibudavojo" sau laiptus įdangų, pasigavo mėnulį ir iškeliavo popieriniu autobusu...

O mes? Ką mes... Statysim ir toliau bokštus iš savų banalybių, anksčiau ar vėliau atsistosim didybės poza, pasiruošę naujam opusui ir prisijungsim prie "Choro repeticijos".

Vytauto Pakalnio kūrybos paroda Jaunimo teatre veiks iki Kalėdų. Daugiau informacijos apie Vytuko projektus ieškokite www.zona.lt/vytux ir www. culture.lt/ArtDB/brka&p.htm