Naujoji sirenų realybė

"Vyšnių sodas", rež. Eimuntas Nekrošius

Teatro festivalis "Sirenos" prasidės trimis užsienio programos spektakliais. Rugsėjo 24 ir 25 d. sostinės publika galės išvysti vienus laukiamiausių festivalio svečių – vaizduojamųjų menų kompaniją "Victoria" iš Gento (Belgija), pristatysiančią savo teatrinį hitą "üBUNG". Rugsėjo 25-ąją oficialiam festivalio atidarymui numatoma parodyti Rusijoje režisuotą Lietuvos teatro metro Eimunto Nekrošiaus "Vyšnių sodą" bei naujųjų Rusijos teatro žvaigždžių Ivano Vyrypajevo bei Viktoro Ryžakovo pastatymą "Deguonis".

Vaikai, pralenkę suaugusiuosius

Scenos gilumoje matyti nespalvoto kino videoprojekcija, ant scenos – šeši vaikai. Rodomo filmo veikėjai – suaugusieji – primena Federico Fellini filmo "Saldus gyvenimas" personažus. Jie susirinko į prašmatnų vakarėlį, kuriame vyksta "įprasta melodrama", tuo tarpu šeši dvylikamečiai ar trylikamečiai ją stebi ir dubliuoja. Garsas išjungtas, o jaunieji aktoriai, aprengti tokiais pat drabužiais kaip ir suaugusieji, kartoja jų žodžius, mėgdžioja judesius ir veido išraiškas.

"Puiki vaikų vaidyba ir dubliavimo patirtis lemia nesuardomą dviejų linijų perspektyvą: vaikuose mes įžvelgiame tai, ką prarado suaugusieji, o šiuose su baime atpažįstame, ką vaikams gali atnešti kartus ateities patyrimas", – po milžiniško pasisekimo sulaukusių "üBUNG" gastrolių D. Britanijoje rašė Daniel Rosenthal, tarptautinio Londono teatro festivalio (LIFT) atstovė.

Spektaklio pavadinimas "üBUNG" išvertus reiškia "pratybos". Šiuo žodžiu apibūdinamas paprastas metodas – tobulai pakartoti tą patį veiksmą. Tačiau būtent taip pasiekiamas stulbinantis veiksmo meniškumo efektas. Pakanka sukurti simetrišką suaugusiųjų tikrovės modelį, ir ši imitacija tampa galinga veidmainystės, išsisukinėjimo ir tikrų jausmų nuvertėjimo kritika. "Rezultatas – spektaklis, mažai pasakantis apie vaikystę, tačiau nemaloniai daug – apie suaugusiųjų melą, išsisukinėjimus, apsimetinėjimus, nesugebėjimą išreikšti tikrus jausmus be taurės alkoholinio gėrimo rankoje… Žiūrėdama spektaklį mąstau apie savo mažąją dukrelę, kuri apsiavusi mano aukštakulnius linksmai plepa žaisdama "mamą ir tėtį", ir mane persmelkia jos laukiančių nusivylimų nuojauta. Regis, tuomet, kai iš vaikystės pereiname į suaugusiųjų pasaulį, "pratybos" mus padaro išties netobulus", – konstatavo vieno įtakingiausių D. Britanijos dienraščių "The Guardian" kritikė Lyn Gardner.

Spektaklio režisierius ir idėjos autorius Josse De Pauw sako: "Nekėliau tikslo, kad vaikai turėtų perteikti veikėjų emocijas. Greičiau atvirkščiai. Kiekvienas jų turėjo sinchroniškai kartoti personažo, kurio miniatiūrinė kopija jis ar ji yra, lūpų judesius ir tokiu būdu įgarsinti veiksmą. Vaikai iš tiesų tam rengėsi ir nuo pat repeticijų pradžios patyrė didelį malonumą. Jie dievina suaugusiųjų imitavimą." Kita vertus, nevertinantis ir nemoralizuojantis, bet vis dėlto kritiškas spektaklio kūrėjų žvilgsnis vėl grąžina prie teatro ištakų. Senovės graikai meną suprato kaip tikrovės pakartojimą arba mėgdžiojimą (mimēsis). Belgų trupė atlieka šio judesio inversiją: ima mėgdžioti patį mėgdžiojimą.

2001 m. apdovanotas Teatro festivalio prizu už geriausią pastatymą Flandrijoje ir Nyderlanduose spektaklis sulaukė kritikų liaupsų ir kvietimų gastroliuoti visame pasaulyje. Praėjusį sezoną trupė buvo išvykusi į 25 (!) turnė Europoje ir Kanadoje. Maždaug tiek pat ar net dar daugiau išvykų po įvairius žemynus nusimato ir šiemet.

"Victoria" įkurta 1991 m. Gente. Jos nariai savo teatrą linkę vadinti greičiau kūrybine erdve ar dirbtuve. Kelias į teatro menus čia veda per kitų meno šakų – šokio, vizualinių menų, kinematografijos – polilogą. Beje, dažnas "Victoria" bendradarbis yra ir garsus šiuolaikinio šokio eksperimentatorius Alainas Platelis. 1993 m. gegužę su A. Platelio kūryba Lietuvos publiką supažindino festivalis LIFE. Šio autoriaus pastatymas "Bernadetė", Jérome’o Belo "Shirtologie" bei Josse De Pauw’o "üBUNG" trupei "Victoria" pelnė tarptautinį pripažinimą.

Autoritetai – meilės akrobatai

Keturi Čechovo aktai, trys Nekrošiaus antraktai ir šešios su puse valandos. Maskvos teatro pasaulį išvydęs lietuvių metro režisuotas "Vyšnių sodas" tapo tikru išbandymu žiūrovams. Tiesa, "Sirenų" žiūrovai pamatys jau beveik dviem valandomis "sutrumpėjusį" variantą.

"Vyšnių sodas" tapo didžiausiu Maskvos teatrinio sezono įvykiu. Visi bilietai į penkis premjerinius spektaklius buvo parduoti. Prieš premjerą Rusijos teatralai baugščiai šnibždėjosi, o po jos klegėjo nesuvaldoma kakofonija. 2004 m. spektaklis pelnė prestižinį Rusijos scenos apdovanojimą – kritikų ir žurnalistų prizą "Auksinė kaukė".

"Buvę scenos meistrai kaip paklusnūs mokinukai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus – strykčioja ant vienos kojos, ritinėjasi ant grindų, lekioja po sceną ir įsibėgėję teškiasi žemyn", – gal net kiek pasipiktinusi pasakoja Marina Šimadina ("Kommersant"). Iš tiesų taip "kristi" Maskvos žvaigždės nebuvo pratusios. Tačiau buvo verta: "Užzulintame" Čechovo tekste Nekrošius pastebi kažką anksčiau negirdėta", – padaro išvadą Grigorijus Zaslavskis ("Nezavisimaja gazeta"). Surinkęs neįtikėtiną būrį Rusijos scenos legendų, Nekrošius juos valdė pagal savo vaizduotės taisykles, nesibaimindamas autoritetingų vardų.

Scenoje matome griūvančios sodybos liekanas. Iš jos teliko tik dvi didelės apsilupusios kolonos, besisukantys mediniai vėjo malūnėliai, 13 krūvon surištų kėdžių, pakibę gimnastų žiedai. "Namas ne užkalamas – jis tiesiog susprogdinamas. Šiais laikais tokia išeitis, žinoma, atrodo tikroviška. Skamba ne kirviai, griaudėja kurtinantys sprogimai. Niekas ir neišvažiuoja. Vos pasitrauki į pasaulio kraštą – tau užmaukšlina juokingas zuikių ausis. Zuikiai – tai kažkas iš vaikystės", – tęsia G. Zaslavskis. "Bet kuris, net pats kvailiausias klausimas čia sprendžiamas taip, tarsi būtų gyvenimo ar mirties klausimas. Aktoriai vaidina taip aistringai, pasiaukojamai ir tiksliai, kaip jau seniai nevaidinama mūsų scenose. Jie neturi nė minutės ramybės, kiekvienam sumanyta sunkiausia vidinė (taip pat ir fizinė, kaip visada Nekrošiaus spektakliuose) partitūra, užpildanti visą spektaklio erdvę", – žinomą lietuvių žiūrovui režisieriaus metodiką išdėsto Marina Zajonc ("Itogi").

"Deguonis", rež. Viktoras Ryžakovas

Tačiau Nekrošiaus akrobatika ne savitikslė. Nina Agiševa ("Moskovskije novosti") įžvelgia metaforizuojančią ir viskam transcendentinį matmenį suteikiančią režisieriaus galią: "Mūsų aktoriai "ima" jausmų jėga, Nekrošius – mokėjimu viskam, kas vyksta, suteikti nebūtą svorį, išdidinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales. Rezultatas – tragiškas spektaklis apie neišvengiamą epochų kaitą ir žmonių aukas. Čia nelaukiama nieko gera, įtemptai įsiklausoma į tylą, į tarsi šūviai dundantį griaustinį. Vietoj lyrinio nutrūkusios stygos garso čia – atkaklus smuiko raudojimas, vietoj žydų orkestrėlio – kurtinamas likimo būgnas, vietoj nekaltų Šarlotės fokusų – siaubinga intermedija medžioklės tema: šūviai iškart patiesia du puikius zuikučius, kuriuos linksmai vaidina Ania ir Varia."

Reikia pasakyti, kad spektaklyje sodo nėra. Tačiau yra vienas kitą įsimylėję žmonės, vaikštantys į skirtingas puses vedančiais takais. "Vyšnių sodą iškerta taip pat iš meilės – užpjudytos, beviltiškos, perlydytos į neviltį, bet vis dėlto liekančios meile", – reziumuoja Arturas Solomonovas ("Gazeta").

Surepuota Biblija

Kalbama, kad "Teatr.doc" šiuo metu yra madingiausias Maskvos teatras. Tai nedidelis rūsys, kuriame pristatoma naujoji Rusijos drama. Spektaklių metu čia būna sausakimša, visi nori pamatyti dideles bangas keliančius scenos išsišokėlius – šiuolaikinių pjesių autorius (pvz., Jeleną Greminą ir Michailą Ugarovą), taip reaguojančius į "korumpuotą" ir stanislvskiškai senamadišką, didžiąsias scenas okupavusį Rusijos teatro sparną. Įkūrę naująją dramą globojantį "Teatr.doc", pjesių autoriai patys ėmėsi režisuoti savo kūrinius. Netrukus jais susidomėjo visi.

Ivanas Vyrypajevas yra "Teatr.doc" žvaigždė. Rusijos spauda mirgėte mirga jo pavarde, stilingi žurnalai spausdina jo interviu, o kritikai jį vadina šiuolaikinio meno tendencijų flagmanu.

"Deguonies" tekstas provokuojantis. "Biblija-repas", "Biblija-riksmas", "ciniškas ir labai reliatyvistinis kartos manifestas", "egzistencinė religinė praktika", – smaginosi Rusijos spauda, rinkdama spektakliui etiketes. "Dramaturgas ir labai simpatiškas aktorius Ivanas Vyrypajevas, jo puikioji partnerė Arina Marakulina, spektaklio DJ Irina Rodionova ir režisierius Viktoras Ryžakovas sukuria šimtaprocentinio šiuolaikiškumo ir šimtaprocentinio meniškumo reginį. Tam tikra prasme šitaip į naują epochą, klipų ir interaktyvios televizijos epochą, sugrįžta kabareto teatras", – teigia Vladimiras Zabulajevas ir Aleksejus Zenzinovas ("Russkij žurnal").

Ką reiškia šimtaprocentinis šiuolaikiškumas? Anot Vyrypajevo, "koks laikas, tokie ir spektakliai. Stimulą kurti teikia pats gyvenimas. Noriu pamąstyti, pakalbėti. Noriu kurti ir dirbti teatre". Mąsto ir kalba jis nenormine kalba ir repuodamas. Tačiau jo akiratyje – amžinos vertybės. Ne veltui "Deguonis" sudarytas pagal dekalogo struktūrą. Tai dešimt Šventraščio tematikos giesmių, kuriose, kaip įprasta sakyti, telpa visas šiuolaikinio pasaulio aktualumas: Dūmos parlamentarai ir musulmonai teroristai, "bomžai" ir disžokėjai.

O istorija – apie paprastą pilietį Sanioką, kartą pamačiusį merginą raudonais plaukais ir dėl jos nužudžiusį savo žmoną. "Ir štai tas Saniokas gulėjo ant grindų, gaudė lūpom deguonį ir staiga pajuto, kad šokėjai jo krūtinėje vėl sujudėjo. Tada jis paklausė draugų, tokių pat banditų kaip ir jis, – ko jums reikia? Ir jo draugelis, tasai, kurs jį atkalė, pakartojo savo klausimą apie darže kastuvu sukapotą žmoną. Ir kai Saniokas suprato klausimą, tai yra, ko jo klausia ir ką turi omeny, atsakė štai taip. Jis pareiškė, kad sukapojo savo žmoną kastuvu todėl, kad pamilo kitą moterį. Todėl, kad jo žmonos plaukai buvo juodi, o tos, kurią pamilo – raudoni. Todėl, kad mergina juodais plaukais ir trumpais storais rankų pirštais neturi ir negali turėt deguonies, o mergina raudonais plaukais, plonais pirštais ir vyrišku vardu Saša deguonį turi. Ir kai jis suprato, kad jo žmona ne deguonis, o Saša deguonis, ir kai jis suprato, kad be deguonies gyvent nevalia, tada jis paėmė kastuvą ir nukirto kojas šokėjams, šokantiems jo žmonos krūtinėj."

Be jokios abejonės, deguonis "Deguonyje" svarbiausias. Tai egzistencinio stygiaus metafora – tai, kas yra, bet ko verkiant trūksta, ko ieško išprotėjęs personažas ir kas visą performansą panardina į svaiginantį tirpalą.

Parengė K. S.