Lietuvos švietimo įvertinimas

Apdovanojimą Meilei Lukšienei įteikia LR Prezidentas, UNESCO geros valios ambasadorius Valdas Adamkus ir Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius A.G. Žygavičiaus nuotr.

Drąsiai galima tvirtinti, kad jau senokai teko matyti tokį iškilų mūsų švietimo ir kultūros visuomenės žiedą, koks praėjusį trečiadienį, rugsėjo 15 d., suplaukė į Vilniaus rotušę pasveikinti daktarės Meilės Lukšienės jos darbų įvertinimo UNESCO Jano Amoso Komenskio (Comenius) medaliu proga. Šis apdovanojimas, UNESCO įsteigas drauge su Čekijos švietimo ministerija 1992 m. minint 400-ąsias didžiojo pedagogo, čekų tautos mokytojo gimimo metines, skiriamas pasaulio švietimo teoretikams ir praktikams, ypač nusipelniusiems švietimo raidai. Iškilminguose UNESCO švietimo konferencijos posėdžiuose skelbiama ne daugiau kaip dešimt laureatų. Jais gali būti ir asmenys, ir asmenų grupės (tyrėjų, ugdymo turinio rengėjų komandos). Komenskio medalį šešiuose posėdžiuose iki šiol yra gavę 54 laureatai. Rugsėjo 10 d. Ženevoje vykusiame posėdyje Komenskio medalio laureate tapo ir daktarė Meilė Lukšienė – "Už darbus tvirtinant švietimą kaip modernios demokratinės Lietuvos valstybės pagrindą". Apdovanojimą jai parvežė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai.

Meilė Lukšienė, susirinkusiųjų Rotušėje vadinta Mokytoja, Daktare ar tiesiog Meile, tarsi personifikuoja visą nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos kelią. Būtent Ji dar Sąjūdžio laikais pirmoji prabilo apie būtinybę keisti švietimą, jei norime tapti brandžia demokratiška piliečių visuomene. Tą laiką Daktarė prisimena kaip patį gražiausią. Suvokdama švietimo kaitą kaip pamatinę visuomenės atsinaujinimo misiją – kad atsikeltų tauta, kad atsistatytų valstybė, kad kiekvienas žmogus išsilaisvintų iš dvasios slogučio, – Ji būrė šiam darbui mūsų šviesuomenę, nuolatos kartodama (kaip prisiminė Daktarės bendradarbė Mokyklų mokslinio tyrimo institute Violeta Jonynienė): "Kas kitas tai padarys, jei ne tu".

Daktarei Meilei Lukšienei dalyvaujant, raginant, redaguojant ir tikslinant parengti svarbiausi švietimo reformos dokumentai – Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.), Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (1994, 1997 m.), Bendrojo išsilavinimo standartai (1997 m.). "Visi stovėjome viename Baltijos kelyje, visi dirbome kitame Baltijos kelyje, – kalbėjo Daktarė. – Dirbome jausdamiesi Europoje, ėjome į humanistinę, demokratinę, o kartu ir tautos visuomenę, pasiryžę keistis, bet savu keliu – atviri pasaulio vertybėms ir suvokdami savo kultūrinį bendrumą."

Apdovanojimo Daktarė nepriskiria sau, – tai esąs daugelio žmonių kasdienio darbo ir pasišventimo įvertinimas. Čia esama tiesos, tačiau verta pacituoti ir UNESCO apdovanojimo tekstą: "Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos".

Tiesa ir tai, kad šis kelias – ilgas ir sudėtingas, galbūt nesibaigiantis. Minios situacija, kurioje neseniai vėl pasijutome atsidūrę, kalbėjo Daktarė, rodo, kad dar neįveikėme to, ką atsinešėme iš autoritarinės praeities, grįstos minios ir autoriteto santykiu, kad švietime vis dar akivaizdi disproporcija tarp technologinio (civilizacinio) ir humanistinio (kultūrinio) žmogaus ugdymo sando pastarojo nenaudai ir kad šią disproporciją galima įveikti tik ieškant kultūrinio visuomenės bendrumo ir bendro mokėjimo būti. Profesorius Donatas Sauka savo kalboje užsiminė apie dramatišką atotrūkį tarp Daktarės idealų ir visuomeninio būvio, apie slegiantį televizijos laidų, spaudos, politikų debatų mažaraštingumo koeficientą.

Tačiau šios nelinksmos mintys apie mus supantį dvasinį skurdą neišsklaidė pakilios ir labai jaukios vakaro nuotaikos, kupinos ne tik pagarbos ir meilės mūsų Daktarei, bet, turbūt nesuklysime pasakę, ir bendro suvokimo, kokį milžinišką žingsnį per labai trumpą laiką žengė Lietuvos mokykla.

Buvo marios gėlių, daug šiltų sveikinimų, jaunieji M.K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblio (vadovas A. Krevnevičius) dalyviai susikaupę ir kiek sutrikę tokios auditorijos – Respublikos prezidentas, garbūs ministrai…– akivaizdoje griežė F. Mendelssohno-Bartholdy "Dainos sparnus", J. Offenbacho barkarolę, M. Müllerio polką, ir niekas kitas jiems nebūtų padėkojęs gražiau už Daktarę: "Jūsų mokykloje mokėsi mano vaikai, paskui anūkai, o dabar jau mokosi proanūkiai. Vadinasi, aš jūsų mokykloje visą laiką ir gyvenu."

"7MD" inf.