Saugu tik tada, kai grįžti namo

Naujausias Renny Harlino filmas "Proto medžiotojai" ("The Mindhunters", JAV, Olandija, D. Britanija) pirmiausia skirtas tiems, kurie mėgsta atsipalaiduoti skaitydami detektyvinius romanus ar žiūrėdami trilerius. Kai platintojai tvirtina, esą lietuviai nemėgsta trilerių, peršasi mintis, kad lietuviai taip nepavargsta, kad stačia galva nertų į kruvino galvosūkio atmosferą ir patirtų malonumą įminę kraupią mįslę. Tačiau pabandyti verta, nes "Proto medžiotojų" siužetas – kaip reta įtemptas. Žiūrėdamas filmą tikrai neturėsi laiko pagalvoti apie nebaigtą ataskaitą, nuotaiką sugadinusį viršininką ar painius asmeninius santykius.

Negyvenamoje saloje, kuri primena ir apleistą kino paviljoną, ir "vidutinį" Amerikos miestelį, atsiduria keletas jaunų agentų, pretenduojančių tapti FTB analitikais – "proto medžiotojais" ir serijinių žudikų gaudytojais. Savaitgalis saloje turėtų būti pratybų, kurias sugalvojo netradicinių metodų šalininkas Džeikas Harisas (Val Kilmer), dalis, o kartu ir esminis pretendentų patikrinimas. Tačiau pratybos netrunka virsti košmariška realybe. Grupės nariai pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis vienas po kito žūva. Paaiškėja, kad vienas grupės narių savo kolegoms paspendė spąstus, jų išvengti nepavyksta net gudriajam Džeikui. Reikia rasti žudiką, kol jis nespėjo išžudyti visų. Siužeto schema tarsi pasiskolinta iš nemirtingųjų Agathos Christie "Dešimties negriukų", bet tai visai neerzina.

Renny Harlinas – suomis, bet Holivude jis dirba jau senokai (kūrė net vieną "Kieto riešutėlio" dalį), tad žaidimo taisykles išmano gerai. Tiesa, jis šiek tiek pasišaipo iš stereotipų, nes filmo žvaigždės Valas Kilmeris ir Christianas Slateris iš ekrano dingsta gana greitai, suvaidinę iš esmės tik epizodinius vaidmenis. Tačiau politinio korektiškumo taisyklės galioja ir Harlinui. Galiausiai ekrane lieka įspūdinga trijulė: juodaodis FTB agentas, nežinia iš kur atsiradęs į salą agentus skraidinusiame sraigtasparnyje (LL Cool J), baltaodė Sara (Kathryn Morris), kurią į FTB atvedė asmeninio keršto už nužudytą ir išniekintą seserį motyvai, ir iš pirmo žvilgsnio niekuo (nebent apsukrumu) neišsiskiriąs Lukas (Jonny Lee Miller). Ši trijulė ir aiškinsis santykius. Rezultatą galima numanyti, bet gal neverta skubėti, nes tada nepastebėsime to, kas šioje istorijoje svarbiausia.

Žudikas stebi. Jis žino, kad žmogus bet kokiomis aplinkybėmis elgsis taip, kaip yra įpratęs. Rūkyti metusi, bet pagundos nenugalėjusi gražuolė griebsis cigaretės. Iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet "suveikia". Tad į paspęstus spąstus patenka beveik visi, nes savo įpročių neanalizuoja niekas. Įpročiai suvokiami kaip nepakeičiama duotybė. Čia ir glūdi šios detektyvinės pasakos moralas. Beje, jis taikytinas ne tik negyvenamoje saloje, tarp pamišėlio paspęstų spąstų.

Geležinės logikos gerbėjus "Proto medžiotojai" gali ir nuvilti (kuo gi paaiškinsi, kaip žudikas rado laiko tokioms įmantrioms pinklėms regzti, pvz., statyti domino kauliukų "stebuklą"...). Tačiau gal ne taip ir svarbu. "Proto medžiotojams" būdingas puikus ritmas, jis "stringa" tik kartą, pabaigoje tiesmukai iliustruojant žudiko prisipažinimą.

Kita filmo vertybė – salos atmosfera. Miestas vaiduoklis, kur žmones atstoja realistiškos lėlės, palieka neišdildomą įspūdį. Jis leidžia ne tik maksimaliai prisodrinti veiksmą įtampos ir detalių, paryškinti agresyvios, koncentruotos erdvės įspūdį, bet ir sukuria materializuoto nakties košmaro atmosferą. Skirtumas tik tas, kad košmaro pabaigoje niekad neatskrenda sraigtasparnis, galintis saugiai parskraidinti namo.

Živilė Pipinytė