Kauno drama pradeda renovaciją

"Nusiaubta šalis", rež. G. Varnas D. Matvejevo nuotr.

Kauno dramos teatras šį sezoną pradėjo bene pirmasis – Gintaro Varno "Nusikaltimu ir bausme", parodytu Vilniuje pačiu nepatogiausiu laiku – per lietuvių ir italų krepšinio rungtynes. Nepaisant to, Nacionalinio dramos teatro scena (!) buvo pilna žiūrovų ir atpirko kūrėjų pastangas vaidinti ne itin patogiomis aplinkybėmis.

Antrasis žingsnis buvo žengtas jau Kaune – žiūrovams pristatyta naujausia vokiečių dramaturgija. Šio nediduko festivalio metu buvo parodyti geriausi šiuolaikinių vokiečių autorių kūriniai, statyti mūsų režisierių: Cezario Graužinio "Arabiška naktis" ir "Už geresnį pasaulį" pagal Rolandą Schimmelpfennigą, Oskaro Koršunovo "Šaltas vaikas" pagal Mariusą von Mayenburgą, Gintaro Varno "Nusiaubta šalis" pagal Tankredą Dorstą ir pagal to paties autoriaus pjesę Vytauto Balsio Kauno mažajame teatre režisuotas "Tyrimas apie teisybę, arba Fernandas Krapas man parašė šitą laišką".

Kauno dramos teatro sezonas prasidėjo Naujosios vokiečių dramaturgijos akcija, o kas bus vėliau?

Ina Pukelytė: Tai pirmas toks renginys Kaune, inicijuotas visų pirma Goethe’s instituto, besirūpinančio ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų renginiais, bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro. Akcijos metu buvo parodyti penki spektakliai, kuriuos pastatė geri mūsų režisieriai. Problemų iškilo tik bandant parodyti spektaklį "Nusiaubta šalis/Kaunas". Iš pradžių manėme spektaklį vaidinti Šv. Jurgio bažnyčioje, kur ne taip seniai buvo rodomos ir Rolando Atkočiūno statytos "Idioto mišios", tačiau ten mums buvo atsakyta. Gerai, kad susitarėme su "Kauno audinių" fabriku, jiems tebuvo svarbu, kad po spektaklio sutvarkytume patalpas... Tai gana įdomus ir neordinarus reiškinys – būdami valstybinis teatras, turėdami savo sceną, kuriame teatrą "užribyje". Be "Nusiaubtos šalies", jau rugsėjį pristatysime dvi premjeras – Valiaus Tertelio režisuotą Sarah’os Kane "4.48 Psichozė" (ji bus rodoma teatro antrojo aukšto fojė) ir Alberto Vidžiūno statytus Aristofano "Debesis". Šis spektaklis turėjo būti parodytas dar pavasarį. Spalio mėnesiui ruošiame austrų režisieriaus Thomo Hinterbergerio spektaklį "Žiurkių medžioklė" pagal Peterio Turini pjesę. Tai spektaklis jaunimui, kuriame vaidina du aktoriai – Ridas Žirgulis ir Ugnė Rukšaitė. Cezaris Graužinis jau pradėjo repetuoti spektaklį pagal Fiodoro Sologubo apsakymą "Velniūkštis", darbinis spektaklio pavadinimas "Žmogus Peredonovas". Tai bus juodojo humoro, gotikinė komedija, joje vaidins dauguma teatro aktorių. Dar šį sezoną Gintaras Varnas ruošiasi parodyti Thimothee de Fombelle "Švyturį" su Gyčiu Ivanausku, o kadangi tai bus monospektaklis, manome, jog jis galės būti sėkmingai rodomas ir kituose Lietuvos miestuose. Sezono pabaigai ruošiame detektyvą – Agathos Christie "Dešimt indėniukų", jį taip pat statys Gintaras Varnas. Sezonas bus kamerinis, kiek "lengvesnis", kad vykstant teatro rekonstrukcijai spektaklius galėtume rodyti kitose scenose ir kituose miestuose. Stengsimės rodyti ir kitus teatro spektaklius, pavyzdžiui, "Nusiaubtą šalį", žinoma, jei rasime jam tinkamą erdvę. Tad nors teatras iš dalies nedirbs, spektakliai bus vaidinami ir žiūrovai galės juose lankytis.

Nuo rudens teatras bus rekonstruojamas?

I. P.: Taip, ruduo mums irgi bus karštas, nes baigiame pasirašyti visus dokumentus, susijusius su teatro rekonstrukcija. Pirmuosius eskizus ir sumanymus ėmėme svarstyti dar pavasarį, o dabar laikas ruoštis ir pačiai rekonstrukcijai. Naują teatro viziją kuria architekto Algimanto Kanšo studija, spalio mėnesį bus baigiami derinti techniniai sumanymai ir jau gegužę pradėsime pirmuosius rekonstrukcijos darbus. Visų pirma virš administracinės pastato dalies, išeinančios į Laisvės alėją, penktame aukšte bandysime įrengti mažąją sceną – čia bus rodomi tie spektakliai, kurie iki šiol vykdavo antrojo aukšto fojė, taip pat kameriniai darbai. Salė talpins 120 žiūrovų, į ją bus įrengtas atskiras įėjimas iš Laisvės alėjos. Tad jei kurį laiką nedirbsime didžiojoje scenoje, žiūrovai galės lankytis mažojoje. Įrengdami šią salę, rekonstruosime ir teatro fojė: praplatinsime iki Laisvės alėjos, kad čia atsirastų vietos teatro kavinei, kurioje galėtų lankytis ne tik vakarinių spektaklių žiūrovai, bet ir dienos lankytojai – norėtume, jog kavinė taptų judria ir menininkų, ir šiaip žmonių susibūrimo vieta, tarnautų teatro įvaizdžiui. Pirmojo aukšto fojė taip pat pasikeistų, ji būtų sujungta su antrojo aukšto fojė stikliniais balkonais. Autentikos teatras nepraras, liks tie patys šviestuvai, tačiau atsiras daugiau erdvės. Kitais metais, jei finansavimo reikalai vyks sklandžiai, bandysime pagilinti ir pačią sceną, nuleisti scenos grindis. Scena taptų aukštesnė, prasiplėstų jos veidrodis, pagerėtų ir matomumas. Be to, rekonstruodami palėpes bandysime ten įrengti dvi repeticijų sales, keletą grimo kambarių, didesnę patalpą teatro archyvui. Bandysime atnaujinti ir teatro dirbtuves, siuvyklą, langus, grindis, šildymo sistemą, elektros instaliacijas... Teatro rekonstrukcija kainuotų 10 mln. litų. Teatras yra įtrauktas į Valstybės investicijų programą, tad reikia tikėtis, jog rekonstrukcija vyks sklandžiai ir bus baigta iki 2008-ųjų metų.

Dar viena naujovė – leidinukas "Kulka".

I. P.: Arba "Kultūra Kaune" – ieškojome tokio pavadinimo, kuris kristų į akis. Jį leisti pradėjome dar kovo mėnesį, nes pamanėme, jog jei to nedarysime patys, atsiras kas nors kitas, o mums reikės už tai mokėti. Pasistengėm rasti partnerių, suburti kultūrines įstaigas, kurioms aktualu save pristatyti, ir taip pasidalyti leidybos kaštais. "Kulkos" tiražas pakankamai didelis, tačiau ištirpsta irgi gana greitai – beveik nespėjam leisti. Sezono metu "Kulka" pasirodydavo kas mėnesį, vasarą išleidome tik vieną numerį, o nuo rugsėjo pradėjome leisti kaip "dipolio" žurnaliuką, kad kultūrinių renginių informacija aprėptų ir Kauną, ir Vilnių. Žinoma, prie "Kulkos" reikia padirbėti, smagu ją leisti, bet tai ir dar vienas galvos skausmas...

Kaip pasidalijate darbais su naujuoju teatro meno vadovu Gintaru Varnu?

I. P.: Galima sakyti, dalijamės, galima sakyti – ne. Yra darbų, kuriais aš nesirūpinu, arba jis nesirūpina, bet daug ką darome ir kartu. Mums abiem rūpi teatro įvaizdis, repertuaras, spektaklių kokybė. Apie juos kalbamės, ieškome bendrų kelių ir perspektyvų. Džiaugiuosi, pavyzdžiui, kad dabar ne man reikia rūpintis kitų metų repertuaru. Tačiau man tenka spręsti "finansinių lubų" problemas, o jos priklauso ne nuo manęs, bet nuo kultūros politikos apskritai. Tačiau tai ne vien mūsų teatro problema, o visų, – visi esam savotiški įkaitai ir atpirkimo ožiai. Beje, ir pati Kultūros ministerija.

Jūsų teatras dalyvaus ir "Sirenų" programoje?

I. P.: Į kitus teatrus atvežti prodiuserius ir parodyti jiems ne vien sostinės spektaklius – puiki Oskaro Koršunovo teatro ir festivalio vadovės Elonos Bundzaitės iniciatyva. Tai išskirtinis atvejis, liudijantis kultūrinį, meninį atvirumą ir altruizmą. Ypač turint galvoje mūsų konservatyvią teatro aplinką – iki šiol daugelis ieškodavo naudos tik sau ir negalvodavo apie kitus. Festivalio organizatoriai pasirūpina, kad būtų išversti trijų mūsų teatro spektaklių tekstai, sukviečia prodiuserius, juos atveža – ar gali dar būti geriau? Už tokią iniciatyvą galima tik dėkoti.

Kalbėjosi R. V.