Literatūra

Lygūs ir lygesni

knygos

Algis Mickūnas ir Arūnas Sverdiolas. Visa aprėpianti dabartis. Vilnius, "Baltos lankos", 2004, 190 psl.

Aptariamos knygos 170 p. Algis Mickūnas (A. M.) taip apibūdina postmodernų (tai nereiškia, kad būtinai savo) požiūrį į diskursų konkurenciją: "...nė vienas nesame privilegijuoti, privilegijos nėra". Arūnas Sverdiolas (A. S.) ta proga klausia apie galimybę prabilti: "Kaip multidiskursyvumo situacijoje galima įteisinti bet kokią naują kalbą, kaip galima įsiterpti?"

Knygos pristatymas ar šiuo atveju sunkiai įsivaizduojamas dalykas – recenzija, be abejo, yra prielipa, nes intarpas gali atsirasti tik įsivėlus į pokalbį. Intarpo ilgesį skelbia Alfonsas Andriuškevičius, pagerbtas klausimu "Ar būsi trečias?" ir kvietimu patalpinti savo repliką ant paskutinio knygos viršelio: "Kai kartkarčiais vėl imuosi Platono sufalsifikuotų "Dialogų", pradžioje būna gaila, kad ten nedalyvavau: būčiau ir išgėręs su jais, ir, svarbiausia, įsikišęs į pokalbį".

Prieš tris pasireiškusius vyrus galima surengti tokią postmodernią diversiją – mestis į šalį ir apšaudyti juos politinėmis metaforomis: ši knyga yra autokratinio diskurso sistema, ir antraštė išreiškia hierarchinį santykį: "Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas". A. Andriuškevičiui paliktas net ne patariamasis, o pritariamasis (liaudies) balsas: "Puiki knyga!" Tokia diversija galima, jei rimtai priimtume tezę apie diskursų lygybę. Bet ar galima rimtais laikyti postmodernistus, tyčia ar netyčia sukiaulėjusius pagal Orwellą? Mat vos prasižiojus, kad visi diskursai lygūs, jiems teko leisti monologiškas knygas, kuriose kai kurie diskursai lygesni už kitus. Nepritarimas tokiai diskursų ūkio ideologijai būtų pažiūra, jog diskursų nelygybė yra gėris. Akivaizdu, kad A. M. yra viršininkas, ir tai gerai. Bet ar viršininkas?

"Baltų lankų" tinklapyje (baltoslankos.lt) pateikta knygos anotacija: "Filosofijos dr. doc. Arūnas Sverdiolas keletą metų Lietuvoje ir Amerikoje įrašinėjo pokalbius su JAV gyvenančiu, lietuviškai ir angliškai rašančiu filosofu Algiu Mickūnu įvairiomis filosofinėmis temomis ir sudėliojo juos taip, kad per atskiras minties eigas išryškėtų bendras Algio Mickūno filosofijos vaizdas ir vidinė jos logika. Knygoje pokalbių forma populiariai atskleidžiama Algio Mickūno fenomenologinės filosofijos visuma. Ši knyga gali tapti geru įvadu į savarankišką jo teorinių tekstų skaitymą".

Du vyrai cituotame tekste nėra semiotiniai invariantai: A. S. yra "filosofijos dr. doc.", A. M. – "filosofas". Be to, A. S. ne tik klausinėjo, kvotė, bet ir surašė kvotos protokolą. Tai viršininko prerogatyva. Pasirinkę kitą metaforų sistemą (vadinkime ją mitologine), galėtume replikuoti, kad A. S., pasireiškęs kaip A. M. tekstus tvarkančioji jėga, yra jo motina. Toks juokelis, sakyčiau, tiktų šioje knygoje ne itin išryškėjusiai kalbančiųjų raiškos briaunai – jų humorui. Galiu prisiekti, kad Vilniuje yra žmonių, kurie vaikščiodavo į A. M. paskaitas, kad paklausytų jo anekdotų, į A. S. seminarus – kad pakištų savo kailį jo ironijai.

A. M. ir A. S. be ironijos (?) kalba apie laiką. Knyga taip ir vadinasi – "Visa aprėpianti dabartis". Mano nuomone, tai siaubinga tema. Liuteriui priskiriami žodžiai turėtų daug ką atgrasyti nuo noro įsiterpti į diskusiją laiko klausimu: "Dievas regi laiką ne išilgai, bet skersai; prieš Jį visa, kas turi trukmę laike, guli suversta į krūvą." Apie "grynai filosofinį" laiko diskursą (laikykime jį apgulta stovykla) risnoja barbarai fizikai ir laido strėles: tai pareiškia, kad "juodosiose skylėse" laikas teka atgal, tai paskelbia apie eksperimentus, kur pasekmė pasireiškia anksčiau už priežastį. Su atvirkščia kultūros istorija dar būtų galima susitaikyti: tarkime, Tora nurašyta nuo Septuagintos, o ne priešingai – na ir kas? Bet jei viskas "suversta į krūvą" fizikos požiūriu, tai, pavyzdžiui, X dar nepaskelbus noro tapti Y valstybės prezidentu, Z jau gali sakyti, kad X tikrai juo taps, ir tokia pranašystė yra ateities įvykio pasekmė. Tai net ne skandalas, o katastrofa.

Tiek tų dviprasmiškų atliepų,  be kurių ši prielipa (t.y. mano tekstas) prarastų "feljetonų epochai" būdingą tapatybę.

Beje, labai rekomenduoju perskaityti visa, kas pasakyta apie šaudymą iš lanko skyriuje "Savi Kiti".  

Arūnas Brazauskas