Teatras be grimo

Irena Aleksaitė. Be grimo. Vilnius, "Tyto alba", 2004, 288 p.

Kai teatro kritikas sėdasi rašyti straipsnio, jo galvoje tik tai, ką jis matė spektaklyje. O širdis dažniausiai bando "išsiplėšti" ir priminti, kokias emocijas kritikas išgyveno spektaklio metu. Netiesa, jog kritikai, žiūrėdami spektaklį, jau ruošiasi būsimai recenzijai – kaip ir visi kiti žiūrovai, jie leidžiasi įtraukiami į scenos pasaulį ir tik tuomet, kai scenoje kažkas "nevyksta", ima muistytis ir gailėtis. Anaiptol ne savęs. Labiau tų, kuriems nesiseka. Štai tada jie ir pradeda "dirbti": rausiasi kūrėjo biografijoje, prisimena ankstesnius potyrius, ima juos lyginti. Stebėtina, bet visad atranda kažką, kas apibūdintų kūrėją iš geriausios pusės, nesvarbu, ar jo charakterio savybę, ar kokį visai nereikšmingą darbą, ar tiesiog įstrigusį vaizdą, intonaciją. Žinoma, su recenzija ar konkrečiu spektakliu tai neturi nieko bendra. Ir tą prisiminimą kritikas paprastai "atideda" vėlesniam laikui – gal kada nors prireiks... Šis atidėjimas neapibrėžtas ir spontaniškas – kritikai nerašo autobiografijų. Jų biografija – tai jų mylimo režisieriaus, aktoriaus, biografija; arba jų teatro biografija – deja, viena, nes skirtingai nuo aktorių kritikai pasmerkti tik vienam vaidmeniui.

Bet štai kritikas sėdasi rašyti savo biografijos. (Žinoma, visų pirma ją reikia turėti.) Nuo ko pradėti? Tik ne nuo savęs. Iš pradžių nuo to, kas buvo iki Teatro, o vėliau ir apie jį. Nuo padėkos ir duoklės tiems, kurie į jį "vedė", ir tiems, kurie neatstūmė, pasitikėjo, mokė, padėjo įgyti pasitikėjimo. Štai tokia ir yra teatro kritikės, istorikės profesorės Irenos Aleksaitės knyga "Be grimo", šelmiški prisiminimai.

Viename knygos skirsnių autorė užsimena apie keliones į kitus teatrus. Bent kartą su ja kartu važiavusieji turėtų ką profesorei prikišti: iš jos tekdavo išgirsti tokių žinių, kokių jokiame teatro istorijos vadovėlyje nerasi, kaip gyvus pamatyti kadaise vaidinusius, režisavusius scenos meistrus. Fenomenalios I. Aleksaitės atminties užfiksuotų mažmožių ir akimirkų užtenka ir jų portretui, ir biografijai susikurti. Tiesa, ne tik jų, scenos meistrų, bet laiko, įvykių, būsenų portretui. Jei suteiki jam savo atspalvį, tas laikas irgi pradeda gyventi: senieji Telšiai su savo gatvelėmis, parduotuvėlėmis ir poniomis, Mama ir tėtė Tylis, karo Rusija ir Lietuva, alkis ir... jaunystė, sesuo Natalija Rimantė Dušauskienė Duž ir brolis Jonas Aleksa, namai Vilniuje ir Teatras – regis, jokiomis kūrybos kančiomis, bemiegėmis naktimis ar nepasitenkinimu nepaženklintas darbas jame. Tai turbūt ir yra vadinamasis kritiko "įlindimas į kito kailį", ne šiaip sau, o su vaizduote, fantazija. Ir, svarbiausia, su humoru. I. Aleksaitė kuria ne virtualų, literatūrinį, o gyvą, matytą žmogų puikiai žinodama, jog perdėjimų ar netiesos jai neatleis reali atmintis, tačiau krislas juoko, žvilgsnis į jį kitokį suteiks jam naują atspalvį, sužmogins ar tiesiog priartins.

Knygą "Be grimo" galima pradėti skaityti ir nuo pradžios, ir nuo pabaigos. Ta pati kiek šelmiška intonacija lydės ir sunkiausiais metais, ir prisimenant šviesios atminties artistus. Ši intonacija išties būdinga I. Aleksaitei. Galbūt ji iš Tylio, o gal vėliau senosios scenos primadonų įdiegta stiprybė prieš visas įmanomas negandas? O gal iš gebėjimo tiesiog džiaugtis gyvenimu, mokėjimo įžvelgti jo juokingą trumpalaikiškumą – viską iki kruopelytės branginant. Nelė Vosyliūtė, Elena Žalinkevičaitė ir Teofilija Vaičiūnienė, Juozas Stanulis ir Petras Kubertavičius, Monika Mironaitė ir Kazimiera Kymantaitė, Artiomas Inozemcevas ir Olga Kuzmina, pagaliau Stepas Jukna – tai vis gyvenimiški legendų štrichai, tolimi spektaklių šurmuliui ir gerbėjų liaupsėms, sunkiausiai įsivaizduojami komiški nutikimai, absurdiškai į "ramų" kritiko gyvenimą įsiveržianti menininkų realybė.

Knygos žanrą ar adresatą nusakyti sunku. Tai ir gyvos istorinio laiko akimirkos, ir gyvenimo romanas, meilės tiems, kurie yra ir kurių nebėra, išpažinimas. Kartu tai įvykių ir susitikimų, aistrų ir nuotykių likimo nepašykštėtos Irenos Aleksaitės istorija. Teatras be grimo. Ranka paliečiamas, ryškus, gyvas. Telieka laukti tęsinio.

Rasa Vasinauskaitė