Kinas Kam dar paslapčių?krėsle prie televizoriaus
Pirmadienį naują sezoną žada pristatyti visuomenine besivadinanti LTV. "Eltos" pranešime pabrėžiama, kad šią naujų laidų ir veidų pristatymo dieną LTV parodys intymias savo žvaigždžių gyvenimo akimirkas bei jų paslaptis. Pavyzdžiui, Editos Mildažytės. Keista, nes, regis, nėra tokių paslapčių apie šią damą, kurių nežinotų net bulvarinė spauda. Dar įdomiau, kuo mus, savo žiūrovus, laiko LTV, jei nori patraukti vienos vedėjos vestuvių akimirkomis ir panašiais blizgučiais. Bulvarinės marmalynės vartotojais? Beje, kas galėtų atsakyti į klausimą, kodėl "Elito kinas" iš antradienio vakaro perkeltas į trečiadienio, kai TV3 rodo savo "Gurmano kiną"? Bijau, kad niekas. Taigi, trečiadienį (17 d. 22 val.) "Elito kine" bus pristatytas vienas garsiausių ir ambicingiausių pastarųjų metų filmų "101 Reikjavikas" (2000). Islandų režisierius Baltasaras Kormakuras pasirinko madingą temą - papasakoti apie dabartinių dvidešimtmečių kartą, kuri kelia daugybę klausimų net ją tyrinėjantiems sociologams. Pagrindinis filmo herojus - dvidešimt penkerių metų bedarbis Hlynuras iš Reikjaviko, leidžiantis savo dienas ir naktis kavinėse bei sprendžiantis savo seksualines problemas (kartais jam atrodo, kad tai padės padaryti pornografija). Iš esmės tai dar vienas pasakojimas apie subrendimo vengiantį amžiną berniuką, tačiau Kormankuras jį panardina į nostalgišką juodosios komedijos atmosferą. Žiemą į Hlynuro namus atvyksta ekscentriška flamenko mokytoja ispanė Lola (Victoria Abril), kuri dar yra ir herojaus motinos meilužė. Atsidūręs keistame jausmų trikampyje, Hlynuras turi prisiversti nugalėti savo baimes ir žengti pirmą žingsnį sąmoningo gyvenimo link "101 Reikjavikas" - išmintingas filmas, tokių dabar pasitaiko retai, todėl siūlau nepražiopsoti. Sekdamas LTV reklamuotojais, galiu pridurti ir pikantišką detalę: baras "Kaffibarrin", kurį matysime filme, yra režisieriaus nuosavybė. Įdomu, ar kada nors gersime kavą, tarkim, Arūno Matelio, Šarūno Barto ar Ingeborgos Dapkūnaitės bare. Kol taip nėra, galima pasinerti į "Snobo naktį" ir žiūrėti Nikitos Michalkovo "Saulės išvargintus" (LNK, 18 d. 22.35). Filmas gana paradoksalus: pasinaudodamas melodramos konvencija (vyras, žmona ir jos didžioji gyvenimo meilė, pasirodanti po daugelio metų), Michalkovas kuria pasakojimą apie savo vaikus ryjančią revoliuciją - veiksmas nukelia į Stalino "valymų" pradžią 1937-aisiais. Kartu jis tarsi pratęsia ne vieną savo geriausio filmo "Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui" temą, juolab kad veiksmas beveik neperžengia idiliško vasarotojų miestelio ribų. Įdomus ir pagrindinis aktorių trio: Nikita Michalkovas, Olegas Menšikovas ir saulėtai besišypsanti Ingeborga Dapkūnaitė. LNK tęsia ir pažintį su Bradu Pittu. Nors ir nesu didelis šio gražuolio gerbėjas, trilerių meistro Alano J. Pakulos filmą "Velnio sėkla" (14 d. 21.15) pasižiūrėsiu su malonumu. Pittas čia vaidina airį, kuris vaikystėje tapo savo tėvo nužudymo liudininku, o vėliau - IRA nariu. Jam pavyksta pabėgti į Ameriką, kur jo laukia pavojinga misija - juodojoje rinkoje nupirkti ginklų IRA. Filmo kūrimą lydėjo paskalos apie dviejų žvaigždžių konkurenciją filmavimo aikštelėje, mat Pitto partneris šiame filme yra "pats" Harrisonas Fordas. Iš pradžių pastarojo vaidmuo turėjo būti mažesnis, tačiau kai Fordas sutiko filmuotis, vaidmuo buvo perrašytas. Tai įžeidė Pittą. Tada scenarijus buvo perdarytas dar kartą. Ir t.t., ir t.t. Dvi pirmo ryškumo Holivudo žvaigždes pamatysime ir Michaelo Hoffmano 1996 m. filme "Vieną gražią dieną" (TV3, 12 d. 22.25). Tai Michelle Pfeiffer ir Georgeas Clooney. Tiesa, Clooney tada dar buvo tik naujokas - televizijos serialų žvaigždė, žengianti pirmuosius žingsnius kine. Kaip ir "Saulės išvargintuose", šiame filme veiksmas vyksta vieną dieną, tik šių dienų Niujorke. Žurnalistui Džekui tądien paskambino buvusi žmona ir priminė, kad jis yra Megės tėvas. T.y. žmona išvyksta praleisti medaus mėnesio su nauju mylimuoju, o Džekas turės užsiimti dukrele. Būtent tą dieną likimas suveda jį su Megės klasės draugo motina, kuri taip pat viena augina vaiką. Abu jie turi daugybę neatidėliotinų darbų, pareigų, tačiau pasirodo, kad ne tai yra svarbiausia. Kaip ir turi būti taisyklingame amerikiečių filme, herojai pasikeičia į gerąją pusę per tą vieną dieną. Taigi terapinis filmo poveikis garantuotas. Man "Vieną gražią dieną" nuskambėjo ir kaip odė mobiliesiems telefonams, be kurių šiuolaikinio žmogaus gyvenimas nebeįmanomas. Tačiau aš jau seniai žinau, kad toks nesu. Iš jau ne kartą rekomenduotų filmų vis dėlto nepamirškite Briano De Palma "Gyvatės akių" (TV3, 13 d. 22.50) - dėl tobulos vieno kadro įžangos, trunkančios apie 20 min., ir žaidimo kino citatomis; 1973 m.Georgeo Roy Hillo "Apgaulės" (Tango TV, 13 d. 15.55) - dėl tobulos klasikinės, iki šiol nepakartotos filmo konstrukcijos bei jaunų Paulo Newmano ir Roberto Redfordo; Emiro Kusturicos juostos "Katytė juoda, o katinas baltas" (LTV, 12 d. 21 val.) - dėl džiugiai išgyvenamo amžino chaoso, kuriam neabejingi ir krepšinio šalies gyventojai. Jūsų - Jonas Ūbis |