Vis nauji sugrįžimai

Andrejus Zviagincevas

Andrejus Zviagincevas - iš tų, apie kuriuos sakoma: "Vieną rytą jis atsibudo įžymybė". Du "Auksiniai liūtai" (už geriausią filmą ir geriausią debiutą), kuriuos jo filmas "Sugrįžimas" ("Vozvraščenije") pelnė jubiliejiniame Venecijos kino festivalyje, tai tikrai patvirtina.

Zviagincevui - trisdešimt devyneri. 1990-aisiais jis įgijo aktoriaus specialybę Valstybiniame teatro meno institute (GITIS) Maskvoje, bet prieš tai dar buvo tarnyba armijoje ir darbas Novosibirsko teatre. Aktorių Zviagincevą menkai teprisimena Maskvos teatralai (jis dažniausiai vaidino vadinamųjų antreprizų teatre).

Zviagincevas anksti pradėjo svajoti apie kiną - po to, kai pamatė Michelangelo Antonioni "Nuotykį". Tačiau, užuot kūręs kiną, jis filmavo reklaminius klipus, kartais ir pats juose vaidino. Prieš trejus metus į "REN TV" kanalą jį pakvietė jaunas prodiuseris Dmitrijus Lesnevskis, kanalo steigėjos Iren Lesnevskajos sūnus. Lesnevskis pasiūlė Zviagincevui sukurti tris noveles jo prodiusuojamam serialui "Juodasis kambarys". Tai turėjo būti trumpo metražo rafinuotos stilistikos siaubo, fantastiniai ar šiaip keisti filmai. Netrukus kartu su Lesnevskiu jie pradėjo ieškoti pilno metražo filmo scenarijaus.

Dėl teisės pirmiems parodyti "Sugrįžimą" susikirto kelių festivalių - Lokarno, Toronto, Monrealio ir Venecijos interesai. Nugalėjo seniausias ir garsiausias. Ir neapsiriko. Filmo rodymą lydėjo penkiolikos minučių ovacijos atsistojus, "Sugrįžimas" bematant tapo festivalio lyderiu. Autoriai filmą dedikavo šią vasarą nuskendusiam (visai netoli nuo tos vietos, kur vyko filmavimas) vyresniojo sūnaus vaidmenį kūrusiam aktoriui. "Sugrįžimas" vienbalsiai tapo didžiausiu festivalio atradimu.

"Le Monde" kritikas Thomas Sotinelis rašo: "Sugrįžimas" seka dviejų berniukų - penkiolikmečio ir vienuolikmečio - odisėja, sugrįžus jų tėvui, kurio jie nematė daugiau kaip 10 metų. Nufilmuotas miškinguose, kartu ir fotogeniškuose, ir grėsminguose peizažuose, "Sugrįžimas" įtaigiai tyrinėja blogo tėvo mitą."

"Gazeta Wyborcza" kritikui Tadeuszui Sobolewskiui "Sugrįžimo" triumfas primena kito debiutanto - Andrejaus Tarkovskio - triumfą Venecijoje, kai 1962 m. jam atiteko "Auksinis liūtas" už filmą "Ivano vaikystė": "Filmą būtų galima pavadinti "Tėvo paklydėlio sugrįžimas". Rusijos provincijos miestelis. Po daugelio metų tėvas grįžta į namus, kuriuose paliko savo sūnus. Į jį žvelgiame penkiolikmečio Ivano akimis. Tarp tėvo ir sūnaus prasideda kova už pripažinimą, autoritetą ir meilę. Paprastomis priemonėmis režisieriui pavyko pasakyti nepaprastai daug apie sudėtingus psichologinius tėvo ir sūnaus santykius, apie rusišką galynėjimąsi su tėvu ir Dievu, apie autoriteto ilgesį ir išsilaisvinimą nuo jo, apie Dievo vietoje atsiradusią tuštumą.(...) Tai vienas tų filmų, kurie patraukia dėmesį nuo pat pirmosios scenos, kurių tikslas slypi kažkur giliau, jau už filmo ribų."

"Sidabriniu liūtu", prizu už geriausią režisūrą, apdovanotas Takeshi Kitano filmas "Zatoichi" . Tai pirmasis kostiuminis Kitano filmas. Veiksmas nukelia į XIX a. Filmo herojus - aklas keliaujantis masažistas (blondinu nudažytas pats Kitano), kuris neregio lazdoje nešiojasi samurajaus kardą. Tas kardas jam padeda kariauti prieš vietinę mafiją, mat herojus nori padėti dviem geišoms (viena jų - jaunuolis transvestitas), bet kartu ir atkeršyti tiems, kurie prieš dešimt metų nužudė jo tėvus.

Filmo ištakos - populiarus televizijos serialas, rodytas 1962-1989 m. "Libération" kritikas Didier Peronas lygina "Zatoichi" su Sergio Leone’s 8-ojo dešimtmečio spagečių vesternais. T.y., Kitano elgiasi su samurajų filmais maždaug taip pat, kaip kadaise italai - su amerikiečių vesternais, kurdami gryno veiksmo kiną, kuriame dramą užgožia kovos baletas. Į filmą natūraliai įsipina klasikinių Holivudo miuziklų, šou ir šviesų elementai. Kitano filmas - bravūriškas burleskos, epikos, melodramos ir kovų, vykstančių pliaupiant lietui ir kraujui, mišinys.

Didžiuoju festivalio pralaimėtoju Sobolewskis pavadino Marco Belocchio filmą "Sveika, naktie" ("Buongiorno, notte") apie Aldo Moro pagrobimą. Filmas buvo tarp pretendentų į "Auksinį liūtą", tačiau jam teko tenkintis tik prizu už asmeninį indėlį, atitekusį Marco Belocchio (už filmo scenarijų). Filmo pagrindas buvo atsiminimų knyga "Kalinys", kurios autorė - buvusi "Raudonųjų brigadų" narė Anna Laura Braghetti. Kitaip nei jos bendražygiai, ji pasmerkė nusikaltimą ir atsisakė ideologijos. Per peržiūrą italų publika pratęsė ekrane skambėjusį seną antifašistinį himną, kuris buvo dainuojamas pagal "Katiušos" melodiją. Tai priminė apie kino - terapinio sapno - funkciją. Būtent "jungišku simboliniu sapnu", o ne politine kronika pavadino Belocchio filmą garsiausias italų kritikas Tullio Kezichius.

7-ajame dešimtmetyje Belocchio kartu su Bernardo Bertolucci buvo pagrindiniai italų kino maištautojai. Tačiau filme "Sveika, naktie" jis rodo, kaip revoliucingas apakimas veda į nusikaltimą. Jis kalba apie vadinamosios 1968-ųjų kartos dramą: norėdami perkurti pasaulį, jie ėmėsi senų metodų. Nužudydami Aldo Moro jie pakartojo revoliucijos nusikaltimą. Savo filmu kreipdamasis į jaunuosius, Belocchio palietė vieną didžiausių XX a. paradoksų: antifašistai tapdavo fašistais, marksistai pradėdavo išpažinti fundamentalistų teorijas ir religijas. Viename interviu režisierius prisipažino: "Buvome fundamentalistai".

Bene didžiausias Venecijos nusivylimas - Bernardo Bertolucci "Svajotojai" ("The Dreamers") - nostalgiškas režisieriaus sugrįžimas į jaunystę, 1968-ųjų Paryžių: studentų maišto, barikadų, "Molotovo kokteilių", seksualinės revoliucijos, raudonųjų Mao knygelių ir kino manijos laikus. Viena pirmųjų studentų gegužės demonstracijų buvo skirta apginti atstatydintą prancūzų sinematekos direktorių Henri Langlois. Studentų demonstarcijoje filmo herojus - jaunas amerikietis - susipažįsta su mergina raudona berete, efektingai prisirakinusia prie filmotekos vartų. Susižavėjęs ja, amerikietis tampa meilės trikampio sudėtine dalimi. Tačiau tai gana netikėtas trikampis, nes trečiasis jo dėmuo - merginos brolis.

Pasak Sobolewskio, erotinis žaidimas atrodo tarsi "Paskutinio tango Paryžiuje" parodija. Visas filmas yra prisodrintas Truffaut, Godard’o, Hawkso, Sternbergo filmų citatų. Citatų spėjimas - taip pat erotinio žaidimo dalis, beje, pati įdomiausia. Sobolewskis klausia, kodėl "Svajotojai" atrodo pasenusi prekė? Todėl, kad Bertolucci pateko į nostalgijos spąstus. Režisierius sako norėjęs grįžti į laikus, kai "rūkė pirmą suktinę, deklamuodamas Ponge’o eilėraščius". Filmą Bertolucci baigia patetiška gatvės kovų, barikadų ir raudonų vėliavų scena, kurią lydi Piaf daina "Aš nesigailiu nieko". Sobolewskis: "Tai skamba kaip prisipažinimas. Tačiau yra kažkas "pornografiška" (Gombrowicziaus prasme) tame, kad pagyvenęs ponas prisimena jaunystės orgijų laikus. Nes iš tikrųjų sugrįžti į juos nepavyks. Taip taip pat neįmanoma, kaip surengti striptizą nudistų pliaže. O nuostabios ankstyvojo Godard’o citatos yra savižudiškas kamuolys į nuosavus vartus, nes jos rodo šių dienų kino impotenciją."

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė