Tai tavo spektaklis

Brigita Arsobaitė (Fatima) ir Vilma Raubaitė (Franciska) D. Matvejevo nuotr.

Kaip apibūdinti šį pojūtį, pasklidusį po visą kūną išėjus iš "Arabiškos nakties" spektaklio? Įsivaizduoju, kad tai kažkas panašaus į jausmą, kurį patiria kino filmo žiūrovai, sėdintys kretančiose kėdėse ir dėvintys "sferinius" akinius. Tik kino salėje, atsidūrus specialiųjų efektų ir technologijų burbule, autentiškas išgyvenimas simuliuojamas, o šiame spektaklyje teatras, įsiurbdamas į save žiūrovus lyg kokia juodoji kosmoso skylė, išlieka teatru, teikiančiu galimybę patirti tikrą meninį nuotykį. Ne tik todėl, kad naudoja vien tik teatro priemones, bet dar ir todėl, kad, rodos, visiškai užvaldydamas publiką, palieka vietos ir refleksijai.

Pernykštėje Naujosios dramos akcijoje panašų meninį nuotykį galėjome patirti drauge su britų eksperimentinio teatro trupe "Stan’s Cafe", parodžiusia trijų minučių trukmės spektaklį, pavadintą "Tai tavo filmas". Ten žiūrovus irgi visiškai "pasiglemžia" besimainantis vaizdų verpetas, kuriame viskas ir arti, ir toli, kuriame tu lyg išnyksti, bet kartu jauti savo dalyvavimą šioje keistoje naktinėje kelionėje. Kad sukurtų tokį filmą-spektaklį, "tavo filmą", anot pavadinimo, "Stan’s Cafe" prireikė įvairiausių išraiškos priemonių: skaidrių, videoprojekcijų, gudriai apgaunančių veidrodžių. Cezariui Graužiniui pakako nedidelės tuščios scenos, penketo paprasčiausių kėdžių ir, žinoma, aktorių, kuriuos jis, padedamas Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro, subūrė į neformalią "Cezario grupę".

C. Graužinis ironiškai deklaruoja besidomintis "tokia teatro išraiškos priemone kaip aktorius". Iš tiesų: tik aktorių ir išradingai bei taupiai naudojamų šviesų ir muzikos dėka tuščioje scenoje gimsta nepaprastai turtingas vaizdų, garsų ir pojūčių pasaulis. Pirmiausia - pojūčių. Lyg audžiamas siūlas tekantis tekstas iš pradžių sužadina fizinius pojūčius (erdvės ankštumą, dykumos karštį, sapnišką nerealumą), po to - atmintyje tūnančias emocijas. Ir, žinoma, leidžia atpažinti save kasdienėse situacijose, į kurias patenka "Arabiškos nakties" veikėjai.

"Arabiška naktis" - ir labai techniškas, ir labai emocionalus spektaklis. Techniškas dėl to, kad čia apskaičiuota kiekviena intonacija, kiekvienas gestas ir garsas. Kitaip tikriausiai ir neįmanoma pastatyti šios netikėtos Rolando Schimmelpfennigo pjesės, savo kompozicija primenančios "Tūkstantį ir vieną naktį". Tik ten - kas naktį po pasaką, o čia visos penkių personažų istorijos suteka į vieną "arabišką naktį". Penki beveik nepertraukiami monologai susipina vienas su kitu, susiduria, persilieja vienas į kitą. Ir personažai, nekeisdami savo pavidalo, virsta kitais.

Nors galima sakyti, kad pagrindinė Brigitos Arsobaitės, Pauliaus Čižinausko, Vytauto Kontrimo, Vilmos Raubaitės ir Juliaus Žalakevičiaus užduotis - kiek įmanoma tiksliau atlikti režisieriaus užduotis, t.y. savo kūnais ir balsais "išgroti" režisūrinę spektaklio partitūrą, "Arabiška naktis" tapo ir aktorinių atradimų spektakliu. Šiemet magistro studijas Muzikos akademijoje baigę aktoriai pademonstravo sugebantys iš mažytės detalės (kalbėjimo manieros ar akcento, laikysenos, charakteringo gesto) sukurti gyvą, spalvingą personažą. Ir tai pasirodė daug įdomiau už "tradiciškai" kurtus vaidmenis ankstesniuose, dar studentiškuose spektakliuose. Ypač "kitoks", netikėtai autoironiškas pasirodė Paulius Čižinauskas (Hansas Lomaijeris). Apskritai, derindami naivumą ir ironiją, įvilktus į tikslią ir lakonišką plastinę formą, aktoriai rado žavų vientisą vaidybos stilių.

Ne mažiau svarbi aktoriams turėjo būti ir sceninio bendravimo pamoka. "Arabiška naktis" dramaturgo parašyta taip, kad tiesiogiai personažai bendrauja gana retai, dažniausiai jie pranešinėja, kas vyksta tą ar kitą akimirką, tiksliau - kaip tai atrodo jiems. Bet retsykiais šie monologai susikerta, ir šie susikirtimo taškai preciziškai sužymėti spektaklio partitūroje. Net būdami skirtinguose scenos kampuose ir žiūrėdami tiesiai priešais save aktoriai turi pagauti ir perimti partnerio intonacijas bei užduotą ritmą, sureaguoti žaibiškai, nes kitaip žiūrovas paprasčiausiai pames vingrų pasakojimo siūlą. Jie turi griežtai valdyti tempą, kad pavyktų į vieną sceną sutalpinti keletą skirtingų laikų (mat kai vienas personažas gyvena realiuoju laiku, kitam viskas vyksta sulėtintai kaip sapne arba pagreitintai kaip filme).

Tačiau aktoriai anaiptol netampa vien "techniniais" atlikėjais, ir visos aktorinės technikos gudrybės neužgožia to, apie ką nori kalbėti "Cezario grupė". Painiame "Arabiškos nakties" labirinte nepasimeta personažų tarpusavio santykiai, ir pagrindinė - meilės ir savęs ieškojimo - tema skamba garsiau už visus įspūdingus spektaklio garsus.

Keista, kad toks nedidelis spektaklis turi tiek briaunų, kurias sukinėjant galima pamatyti tiek skirtingų dalykų. Be kitų asmeniškų ir universalesnių asociacijų, man "Cezario grupės" "Arabiška naktis" priminė gana populiarų Rytų Tarantinu vadinamo režisieriaus M. Mahmalbaho filmą "Gabeh" ("Persiški kilimai"), kur personažų istorijos (irgi kaip "Tūkstantyje ir vienoje naktyje"), kaip audžiamų kilimų raštai, susipina viena su kita. Išmanantys ornamento meną teigia, kad jis gali užkoduoti žmogaus ir gamtos gyvenimo dėsnius. Į puošnų kilimą suaustos "Arabiškos nakties" gijos irgi koduoja kažką labai pozityvaus.