Kinas

Optimistinė tragedija

"Bevardis"

iliustracija

Jei ne rafinuota spalvų dramaturgija ir klasikinio skaidrumo kadro kompozicija, ko gero, suabejočiau, ar filmą "Bevardis" ("Ying Xiong", "Hero", Honkongas, Kinijos Liaudies Respublika, 2002) iš tikrųjų kūrė maištingasis ir valdžios nemėgstamas, net ujamas Zhang Yimou (dalis jo filmų iki šiol Kinijoje nerodyti). Tiesa, Zhang Yimou niekad nebuvo prisirišęs prie vieno stiliaus. Tačiau pasaulyje jis vis dėlto labiau žinomas kaip ypatingo plastinio grožio filmų, kurių herojus ištinka rūstūs likimo ir istorijos išbandymai, autorius. Tragiškos melodramos - "Raudonasis gaolianas", "Pakabinkite raudonus žibintus", "Gyventi!", "Šanchajaus triada" - sukūrė Zhang Yimou, vieno originaliausių šių dienų režisieriaus, įvaizdį. Pas mus, deja, nerodyti kitokios stilistikos jo filmai: cinéma-véritč stiliumi sukurtas paauglės kaimo mokytojos portretas ("Nevieniša") arba čapliniškų intonacijų kupini "Laimingi laikai".

Vis dėlto nė vieno Zhang Yimou filmo negalima buvo pavadinti tiesiog komerciniu. "Bevardis" yra būtent toks. Tai puikiai padarytas, labai brangus (31 milijonas dolerių) komercinis kung-fu filmas, prieš kurį nublanksta net Ang Lee "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas". Tačiau po filmo premjeros režisierius net Kinijoje buvo kaltinamas servilizmu ir konformizmu. Be abejo, tai susiję su istorinio laikotarpio pasirinkimu. Filmo veiksmas nukelia į vieną svarbiausių Kinijos istorijos laikotarpių, kai šalį teroru ir prievarta suvienijo pirmasis imperatorius, apie kurio įtarumą sukurta ne viena legenda. Šis imperatorius buvo 1999 m. sukurto Zhang Yimou bendramokslio Chen Kaige (Zhang Yimou buvo jo ankstyvųjų juostų operatorius) filmo "Imperatorius ir žudikas" herojus. Chen Kaige jis - šekspyriškų aistrų draskomas piktadarys ir kartu labai aiški nuoroda į komunistų piktadarius, taip pat piktdžiugiškai naikinusius mokslininkus ir šviesuolius. Zhang Yimou imperatorius tarsi pakylėtas virš moralinių vertinimų, nes jis suvienijo Kiniją, nes jo tikslas - suvienyti "viską po saule".

Pagrindinis filmo herojus Bevardis (kovinių filmų žvaigždė Jet Li) ateina į rūmus nužudyti imperatoriaus. Jis pasakoja istorijas apie tai, kaip nužudė pikčiausius imperatoriaus priešus - Dangų, Sulaužytą kardą (Tony Lenug) ir Skrendantį sniegą (Maggie Cheung). Tačiau jo pasakojimas - kaip ta kiniška dėžutė: iki pat pabaigos nematyti tikrojo dugno. Pasakodamas savo istorijas imperatoriui, Bevardis pamažu vaduojasi iš savo troškimo atkeršyti už nužudytus tėvus ir suteiktą skausmą. Jis suvokia imperatoriaus tikslo prasmę ir svarbą, todėl atsisako žudyti, nes svarbiausia - Kinija ir jos didybė.

Tačiau ideologinės potekstės ar tiesiog imperatoriaus apologija nėra Zhang Yimou tikslas. Jis kuria patį gryniausią kovų filmą, suteikdamas jam visai netikėtą aspektą: "Bevardyje" nesimėgaujama prievartos, kraujo vaizdais. Tai kovos be kraujo ir mirties. Todėl filmas tampa himnu kovos ir kaligrafijos menui. "Bevardyje" jie neatsiejami, kaip Sulaužyto kardo parašytas hieroglifas, atskleidžiantis Bevardžiui ir vieno, ir kito prasmę. Kovų scenos filme yra svarbiausios, todėl "Bevardžiui" pasibaigus pirmiausia (turiu pasakyti, kad ir paskiausia) prisimeni būtent jas. Kovos filmuojamos kaip baletas, fiksuojant, pabrėžiant arba sulėtinant mikroskopiškiausią judesio, kardo ar mimikos detalę.

Be abejo, Zhang Yimou liko ištikimas savo - koloristo - pašaukimui. Tiesa, tokia svarbi ankstesniuose jo filmuose spalvų dramaturginė funkcija "Bevardyje" smarkiai hipertrofuota. Kiekvienas Bevardžio pasakojimas "spalvinamas" vis kita spalva: raudona, mėlyna, aukso, balta… Tiksliau, spalvos atskiria vieną pasakojimą nuo kito. Skirtingi peizažai (kalnai, ežeras, dykuma), fonas (karaliaus rūmai, kaligrafų mokykla) ar fantazijos ribas siekiantys kostiumai tik dar labiau paryškina pagrindinį režisieriaus estetinį sprendimą.

Aišku, kad pasirinkus tokią konvenciją herojų psichologija nėra svarbiausia. Todėl filmo personažai tampa savotiškais ženklais, įkūnijančiais vieną ar kitą idėją, bruožą, savybę. Jie - tarsi dievai: skraido, kaunasi, myli ir neapkenčia, brėžia smėlyje fantastiško grožio hieroglifus, kad juos tuoj pat nutrintų… Jie gyvena tik kovos akimirką, kai amžinybė tampa pasiekiama kardo galu. Zhang Yimou dažnai balansuoja ties kičo riba, kurią atitolina jo meistriškumas. Žiūrint tuos neapsakomo vizualinio grožio kadrus apima gilus estetinio pasitenkinimo jausmas. Gal toks ir yra pagrindinis komercinio kino tikslas?

Živilė Pipinytė

"Bevardžio" herojai: pirmasis imperatorius

Imperatorius - vienintelis istorinis "Bevardžio" personažas. Kinijos istorijai jis yra toks pat svarbus, kaip Julijus Cezaris Europai. Iš tikrųjų jis vadinosi Ying Zheng ("nugalintis valdymas"). Jis gimė 259 m. pr. Kr. Vakarų Kinijoje, Qin karalystėje. Qin atsisėdo į sostą būdamas trylikos metų. Iš pat pradžių jis buvo ambicingas ir mokėjo pasirinkti patarėjus. Istorikas Sima Qianas rašė: "Karaliaus Qin nosis atsikišusi, plačiai įsodintos akys. Jo krūtinė - plėšraus paukščio, o balsas - šakalo. Jame nedaug gailestingumo, jo širdis - tigro arba vilko."

Qin reorganizavo savo karalystę ir sukūrė galingą geležimi ginkluotą armiją, kuri nugalėjo mažesnes karalystes ir suvienijo Kiniją po penkis amžius užtrukusios chaoso epochos. 221 m. pr. Kr. jis pasivadino imperatoriumi. Jis suvienodino matų sistemą ir raštą, pastatė Didžiąją kinų sieną, atskyrusią šalį nuo laukinių šiaurės genčių. Qin likvidavo tradicinę feodalinę sistemą ir sukūrė biurokratinę, autoritarinę imperiją. Ramybė buvo įvesta nežmonišku teroru.

Qin turėjo silpnybių: jis laikė save neklystančiu ir liguistai siekė nemirtingumo. Būtent savo pomirtinei egzistencijai jis sukūrė garsiąją terakotinę armiją ir pastatė iki šiol neatrastą brangų mauzoliejų. 212 m. pr. Kr. jis liepė sudeginti Konfucijaus knygas ir užkasti gyvus 460 mokslininkų, kurie laikėsi Konfucijaus doktrinos. Pasak legendų, Qin mirė 210 m. pr. Kr. nuo amžiną gyvybę jam turėjusios suteikti alcheminės mikstūros, kurios sudėtyje buvo gyvsidabrio. Jo žiaurumu įvesta tvarka netruko atkeršyti paveldėtojui. Kilo sukilimas, kuris greitai apėmė visą šalį. 202 m. pr. Kr. karininkas dezertyras Liu Bang suvaldė situaciją ir atsisėdo į sostą, pradėdamas Han dinastiją. Ying Zheng imperija liovėsi egzistuoti tik 1919 m.