Venecija - meno Mekos mitas?

Tadasu Takamine. "Dieve, laimink Ameriką". 2002 m.

Atrodo, kad meno turinys, keliantis gausybę konotacijų, asociacijų ir panašiai, neturi jokių ribų ir gali plėstis iki begalybės - jei tik išvengiama tiesmukumo. Tačiau minties jėga (kūrinio konceptas) ir jo realizavimas dažnai vienas su kitu prasilenkia - o tai yra daugelio šios parodos kūrinių bėda, kaip ir meno nevizualumas. Priekaištų galima pažerti ir ekspozicijų rengėjams, nes daugelis darbų buvo "sumesti į vieną krūvą", o ne instaliuoti erdvėse - tai apsunkina jų suvokimą, ir pats meno kūrinys nukenčia. To išvengti pavyko atskiriems šalių paviljonams ir vienam kitam darbui bendrose ekspozicijose, na, o "Utopijos stotelės" - vienos geriausių ir įdomiausių parodos dalių - ekspozicinis chaosas buvo įveikiamas tik ypač suinteresuota akimi ir protu.

Kalbant atvirai, darosi kiek nuobodu žiūrėti įvairiausių šalių menininkų bandymus atskleisti savąjį identitetą, juolab kad retai kam tai pavyksta padaryti įtikinamai ir meniškai. Ypač tai būdinga kai kurių pirmąkart bienalėje dalyvaujančių Afrikos šalių menininkų darbams, kurių meninis lygis, švelniai tariant, abejotinas. Mėginimai atskleisti "identitetą" ir šalies savitumus nesvetimi ir europiečiams, pavyzdžiui, olandų menininkams - homoseksualumo tema ir prie jos prisišliejantys įvairiausi nuotykiai naktiniame Amsterdame, atkuriant nejaukią ir nusikaltimais atsiduodančią atmosferą instaliacinėje erdvėje. Pradžiugino ispanai (į Ispanijos paviljoną galėjo patekti tik Ispanijos pilietybę turintys asmenys), įtikinę meno publiką, kad ir būnant Europos Sąjungos nare norima išsaugoti tautos savitumą (ar tai reiškia grėsmę ir mums, einantiems į ES?). Nustebino ir Irano menininkės videodarbas, kuriame ji pro savo šydą ironiškai žvilgčioja į moters vaidmenį reglamentuotoje visuomenėje ir patriarchatą, perimdama vakarietiškus juokus apie blondines - situacijos dramatiškumas paverčiamas kritiškai ironišku požiūriu. Be abejonės, įspūdingas Izraelio paviljonas, atminties bloką užpildęs estetiškomis mikrožmogeliukų masėmis, judančioms pagal bioorganizmų ir magnetinių laukų sistemas, bei visuomenių, paklūstančių bet kokios sistemos taisyklėms, idėjomis.

Kadangi šiemetinėje Venecijos bienalės tarptautinėje parodoje paskelbtas žiūrovo diktatas, renkuosi kalbėti apie du, mano manymu, kiek kraštutinius kūrinius. Kraštutiniais juos pavadinčiau todėl, kad jie idėjiškai galėtų atitikti bent dvi to parodos daugiakampio, kuriame tarpsta 382 kūriniai ir kiek mažiau potemių, briaunas.

Darbai, ilgėliau išsilaikę atmintyje, yra Tadasu Takamine (Japonija, ekspozicijoje "Delays and Revolutions") videoinstaliacija "God Bless America" (2002) - stabdyto veiksmo filmas su plastilinine animacija ir piešiniais ant sienų, bei Jono Dahlbergo (Stokholmas/Berlynas) DVD instaliacija "Be pavadinimo (vertikalus slydimas)" ("Untitled (Vertical sliding)") (2001, ekspozicijoje "Zone of Urgency").

Kodėl šie du? Todėl, kad ir vienas, ir kitas darbas patraukia savo iškalbingu vizualumu ir sukelia begales minčių žiūrovo galvoje. Pažiūrėjęs šiuos kūrinius, nesijauti juos "suvartojęs" (tolimesnis virškinamojo trakto procesas turi baigtį); jie kur kas ilgiau išlieka minčių labirintuose, produkuodami vis naujas reikšmes.

Atrodytų, kad Amerikos problematika (Amerika - laimės šalis, Amerika - nuskriaustoji, Amerika - hiperpatriotų kraštas, Amerika - konfliktų kėlėja, Amerika - ekonominis, politinis, moralinis etc. monstras, Amerika - paskutinė viltis ir visų prieglobstis ir t.t.) jau senokai išsemta ir perfiltruota - ką dar galima apie ją pasakyti? Menininkams, regis, turėtų būti pabodę kapstytis toje šimtamečio mitiškumo zonoje. Galiausiai pačios Amerikos pozicijos nėra labai stiprios ir mitus apie savo gerovę ji griauna pati, ypač dabar, kai patys amerikiečiai nė nemirktelėję prezidentą Bushą iškeistų į Tony Blairą.

Jonas Dahlberg. "Be pavadininmo (Vertikalus slydimas)". 2001 m.

Bene geriausiai tam tikras menines strategijas iliustruotų viena atsitiktinai rasta, bet neatsitiktinai Venecijos bienalės kataloge įrašyta Melo Ramsdelio frazė: "Jei iš tiesų esi šūde, vienintelis dalykas, ką gali daryti - tai dainuoti". Posovietinė visuomenė jau seniai perprato, kad geriausias vaistas nuo visų negandų yra savikritika ir juokimasis iš savęs. Todėl tikri menininkai ir "dainuoja". Menininkai, labai mėgdami dainas apie Ameriką su ta pačia retorika, dainuoja apie visiems nusibodusius dvynius bokštus, galiausiai atlikusius postmodernizmo baigties misiją; dainuoja, kaip jie lankstosi į visas puses, bandydami išvengti arabiško gymio Likimo - kam tai dar nepabodo, kai pasaulinis tinklas šį faktą jau perprodukavo šimtus kartų. Tai yra prasčiausia, ką galima išvysti Venecijos bienalėje tema "dainos" - Amerikai".

Bet vis dėlto, kodėl japoniška "Amerikos suvokimo" versija priverčia apie ją kalbėti? Paliko įspūdį šmaikštus, žaismingas ir sąlygiškai nepretenzingas japonų menininko filmuko stilius. Veiksmas: pagreitintu tempu nenutrūkstamai rodomas japono ir japonės kasdienis gyvenimas raudoname kambaryje - keliasi, valgo, dirba kompiuteriu, valgo, eina miegoti, keliasi, valgo ir t.t. - ir kartkartėmis kambario viduryje kojomis ir rankomis lipdo milžinišką žalią plastilininę "galvą", kuri keičia pavidalus - virsta pažįstamais ir nepažystamais veidais ir neveidais - ir dainuoja dainą Amerikai. Gaila, nesulaukiau pabaigos. Bet pamatyta dalis leidžia pajusti iš pažiūros nerūpestingą, žaismingą ir saviironišką Amerikos mito demaskavimą, o plastilininė animacija ir kiti formalūs instaliacijos sprendimai (pratęstos filmo "kambario" sienos realioje erdvėje, stilingas dramaturginis žaidimas spalvomis ir "pagreitintas laikas") tiesiog sužavi estetiškai.

Jono Dahlbergo darbas yra visiška priešingybė šiam ir daugeliui kitų socialiai, politiškai ar kitaip angažuotų kūrinių - tarsi indas, į kurį gali suleisti savo sielą ir besipainiojančias mintis. Visiška ramybės būsena. Nespalvotoje juostoje menininkas nufilmavo daugiaaukščio namo vertikalų pjūvį: gali stebėti tuščius kambarius, lėtai slenkančius vieną iš po kito, tarsi vogčia žvelgti į grubų lubų pjūvį, pereinantį į tapetuotas sienas, šios - virsta grindimis ir lubomis tuo pačiu metu, tik kitomis, ir taip be galo. Monotoniškas leidimosi ritmas, šviesos ruožų kaita, netikėtumo laukimas. Atrodo, nieko nevyksta - nėra nei konkretesnio naratyvo, nei judančių objektų, tik pakankamai statiškas vaizdas, po kurio "vidurius" keliauja kameros akis. Galbūt tai ir yra toji neliteratūriškoji kinematografija, kai "reginys prasideda nuo vaizdo", - nenutolusi nuo Greenawey’aus sampratos. Žodinio naratyvo nebuvimas tik suteikia daugiau laisvės vaizdiniam naratyvui, kuris savo ruožtu ištraukia minčių (nebūtinai vizualių) sankaupas ir kuria naujas konfigūracijas.

Dvi meno idėjų strategijos - vieni socialiai angažuoti (ir kritikuojantys), kiti - paveikūs savo neangažuotumu, veikiantys per estetinę ir dvasinę būsenas. Grynuolių retai pasitaiko, bet tai ir nėra būtina. Pradžiai šituos du atvežčiau į Lietuvą.