Kinas

Laimingos (ne)galios

"Sekretorė"

iliustracija
Maggie Gylenhaal

Režisieriaus Steveno Shnaibergo filmas "Sekretorė" (JAV, 2002) - tikrai ne romantinė komedija, nors netikėtai laiminga pabaiga atrodo atklydusi būtent iš tokio žanro filmų. Filme rodoma darbuotojos ir darbdavio sadomazochistinių santykių istorija nėra pigus jaukas netikėtumų ištroškusiam žiūrovui. Jei einate į kiną tik atsipalaiduoti ir pasigrožėti maloniais vaizdais - nesivarginkite. Nes "Sekretorė" skirta ne tik akims, bet ir smegeninei (gal net labiau).

Rašyti apie tokius filmus nėra paprasta - kaip ir juos žiūrėti. Tačiau jie atveria ir sugeba įtaigiai perteikti sunkiai apčiuopiamas (arba nenorimas apčiuopti) patirties briaunas. Todėl čia svarbiausia - ne siužeto vingiai, o personažų tarpusavio santykiai. Įtemptos priartėjimo, atsivėrimo, atitolimo akimirkos. Tam tikra prasme tai filmas apie tikėjimą - nepamatuotą ir kamuojamą abejonių, aklą ir geidžiantį. Pranokstantį "likimą", "aplinkybes", "moralę" ir kitus panašius konstruktus, kuriais patogu dangstyti emocinę impotenciją. Šiuo požiūriu "Sekretorė" kiek primena Larso von Triero "Prieš bangas", nors ir neturi galingų biblinių užmojų.

Taigi stebime netradicinę meilės istoriją - kaip ir dera, su daugybe išorinių, o ypač vidinių kliūčių. Iš pirmo žvilgsnio advokatas Edvardas Grėjus (James Spader) ir jo naujoji sekretorė Ly Halovėj (Maggie Gyllenhaal) neturi nieko bendra - nebent kiek niūrų nepasitenkinimą savimi. Tačiau tarnybinė hierarchija ir joje slypintys galios santykiai netrunka prasiveržti ne tik profesinėje terpėje. Jamesas Spaderis, atrodo, gimęs vaidinti tokius vaidmenis: nervingo, susitvardančio ir netikėtai pratrūkstančio vyriškio - seksualumas jį vargina, bet kartu nenumaldomai gena kraštutinių patirčių link ("Avarija", "Seksas, melas ir vaizdajuostės").

Sudėtingi Spaderio kuriami personažai sunkiai telpa į stereotipinio vyriškumo rėmus. Atrodytų, dar viena Pigmaliono komplekso apraiška - advokatas reguliuoja savo sekretorės elgesį, apsirengimą, net bendravimą su namiškiais. Tačiau tramdomas, kone išmelstas vadovavimas netikėtai susiduria ne su pasipriešinimu, o su pasitenkinimu. O kai dviejų žmonių santykiai pradeda rezonuoti abiem priimtinu būdu, visos teorinės ir moralinės nuostatos subliūkšta. Filmo pabaigoje, kai herojė ryžtasi drastiškai akcijai, kad parodytų savo nusiteikimo rimtumą, kažkaip liežuvis neapsiverčia pavadinti jos seksualinio priekabiavimo auka. Gal ir auka, bet savanorė - švelnus sekretorės niuksas sesutei feministei, kišančiai panosėn knygas apie moterų išnaudojimą.

Tokiuose filmuose aktorių vaidyba itin svarbi. Neatsitiktinai paminėjau "Prieš bangas" - Emily Watson vaidyba pribloškė neįtikėtina vidine galia ir sukauptumu. Visai kitomis priemonėmis, bet ne mažiau stulbinamai atrodė Isabelle Huppert "Pianistėje". Sekretorę vaidinanti Maggie Gylenhaal taip įtikinamai ir subtiliai atskleidžia "žudančio klusnumo" atspalvius, kad įsijautęs žiūrovas atsiduria ne kitapus ekrano, o tiesiog po oda. Iš pažiūros kiek negrabiame, nors ir dailiai sudėtame jos kūne siautėja tokie chtoniškų galių gaivalai, kad tampa beprasmiška klausinėti savęs - patinka ar nepatinka, priimtina ar nepriimtina. Čia susilydo naivumas ir aistra, beprotiškas ryžtas ir visiškas atsidavimas.

Tačiau režisierius nedemonizuoja herojų elgesio, o pabrėžtinai panardina jų santykius į kasdienybę, darbą ir buitį. Advokatas Edvardas Grėjus ir jo sekretorė Ly Halovėj - ne bepročiai maniakai, o tokie pat vienatvės kamuojami žmonės kaip mes. Turbūt todėl ir atsirado toji laiminga pabaiga. Ji iškrenta iš filmo audinio, bet siunčia politiškai reikšmingą pranešimą - ne tramdyti ir slopinti, bet sugyventi su savimi ir kitais. Nusistovėjusioms elgesio normoms nepavaldūs impulsai gali ne tik virsti "baime ir drebėjimu", bet ir transformuotis į pozityvią energiją. Tačiau, kaip matome "Sekretorėje", tai visai nėra paprasta ir lengva.

Simonas Ližė