Palangoje ir prietemoje

Ugnė Blažytė. Kaklo papuošalas

Palangoje ir prietemoje buvo sukurti VDA Telšių dailės ir dizaino fakulteto Metalo meno studijos septynių trečiakursių papuošalai ir objektai. Jau antrą kartą Palangos gintaro muziejuje organizuojama studentų kūrybinė stovykla. Baltijos pajūryje karšta tartum Italijoje, o Tiškevičių rūmų pusrūsyje, kur gyveno ir dirbo jos dalyviai - vėsa, prietema. Nesibaigiančio turistų srauto dėmesį atkreipdavo pusrūsio tarpduryje pastatyto motoro garsas, prie jo klūpinčios ir gintarą, metalą šlifuojančios merginos siluetas. Motoras atsidūrė tarpduryje todėl, kad ten šviesu ir dulkės išsisklaido. Darbo stalas - menkai apšviestame koridoriuje. Šunybes iškrėsti besikėsinančios santechnikos ir elektros instaliacijos sukeltus nepatogumus kompensuodavo dvasinga gyvenimo tikruose rūmuose su parku, fontanu, gulbėmis atmosfera. Vasaros kūrybinė stovykla - vieta, kur turėtų gimti idėjos, kur daugiau sumanoma, nei kad suspėjama įgyvendinti. Talpias ir solidžias eksponavimui skirtas vitrinas teko papildyti iš Telšių atsivežtais kūriniais. Surengti parodą Palangos gintaro muziejuje - atsakingas dalykas pirmiausia dėl to, kad ji atsiduria muziejaus salėse rodomos lietuviškosios juvelyrikos iš gintaro kelių dešimtmečių istorijos kontekste. Nors anotacijoje rašoma, kad čia - trečiakursių studentų kūrybinės stovyklos rezultatai, tekstus ant sienų retai kas įdėmiau skaito, žiūrovams ji atrodo ekspozicijos tąsa - nūdienos metalo meno reprezentacija. Studentų darbai, Palangos gintaro muziejuje atsidūrę greta žinomų profesionalų kūrinių, lietuvių juvelyrikai gėdos nedaro. Priešingai - matyti, kad būsimieji dailininkai supranta šiuolaikinio meno principus ir perima profesijos pagrindus. Prisimindama pernai ir šiemet Vilniuje vykusiais metalo meno studijos parodas, drįstu teigti, kad metalo dailininkų rengimas Lietuvoje perspektyvus, metalo specialybės studijų Estijos dailės akademijoje pabaiga nepaliko skaudžių padarinių.

Parodos pavadinimas "Laisvė inkliuzams" sukelia keleriopas asociacijas. Žinome, kad inkliuzai - tai prieš milijonus metų sakuose sustingusios fosilijos ir augalai, kad "saugyklomis" virtusių gintaro gabalų vertę lemia ir svarba mokslui, ir estetinės savybės. Gintaro gabalas vertinamas dėl jame esančio inkliuzo, tad paradoksalu raginti "išlaisvinti" inkliuzą. Laisvę inkliuzams galime suprasti ir kaip menininko laisvę paversti inkliuzu - taigi vertybe ir savojo amžiaus liudininku - ką tik nori. Daugiau nei prieš dešimtmetį Žilvinas Bautrėnas įstatė į gintarą XX a. civilizacijos simbolį - džinsų sagą, pastaruoju metu daugelis lietuvių juvelyrų įvairiai traktuoja inkliuzo temą. Estetiškai gėrėtis prieš milijonus metų gyvenusiu vabalu gintarinėse įkapėse kur kas paprasčiau negu dar vakar grindimis bėgiojusiu tarakonu, bet šioje parodoje Neringai Poškutei pavyko pasišlykštėjimą keliančius vabalėlius, įstatytus į žiedo akį ir į dėžutę bei aplietus kvapnia žvake, paversti meniškais "inkliuzais". Vadovaujantis postmodernizmo principais visai nesvarbu, ar meno kūrinyje atsidursiantis daiktas bjaurus ar malonus, banalus ar išskirtinis, natūralus ar dirbtinis. Sandros Malaškevičiūtės objektuose organiniu stiklu aplietos obuolių, vynuogių, arbūzų sėklos vertos grožėjimosi tiek pat, kiek įmantriausi tikrieji inkliuzai. Šios autorės kūriniuose į harmoningą visumą susilieja organinis stiklas ir akmuo, kriauklė ir tartum priaugęs prie jos gintaras, jūros nugludinta žalio stiklo šukė ir keisčiausiomis įdubomis išrantytas gintaro gabalas. Loreta Kvintaitė sumanė "įkalinti" smulkučius gintariukus žieduose-kvepalinėse, panardindama juos į permatomame vamzdelyje supiltą spygliuočių aliejų. Tomo Urbono segėse prie neapdirbtų, tarytum senovės patina apsitraukusių gintarų dera senoviško mechanizmo dantračiai. Ugnė Blažytė be jokių skrupulų į gintarą sukala paprasčiausias vinis (kaklo papuošalas) ir nesibaimina paneigti gintaro taurumo aureolę naudodama gintarą degtukų galvutėms padirbinti (objektas "Degtukai").

Parodos devizas "Laisvė inkliuzams" neįpareigojo kiekvieno dalyvio paraidžiui jo laikytis, o greičiau buvo orientyras visapusiškai pažvelgti į gintarą. Vytauto Mockaičio vadovaujami studentai ir anksčiau daug dėmesio skyrė gintarui, jo sambūviui su įvairiomis medžiagomis. Šiai parodai Jurgita Čiutaitė iš vamzdeliu susuktos špagato virvutės, kurią ištiesinusi naudoja ir plokštumai padengti, bei taisyklingų šviesaus ir tamsaus gintaro kvadratėlių padirbino tarsi paprastutį "rankdarbį" (objektas "Galimybių mozaika"), o ant išlenktų kojyčių stovintis buteliukas aliejui toks aptakus ir mielas, kad prašosi į rankas paimamas… Be abejo, vaikiško paprastumo įspūdis yra rimto darbo rezultatas. Subtilius sidabro lakšto faktūros ir gintaro sąskambius išgauna Aida Valukonytė. Ši autorė, kaip ir Ugnė Kuprijonaitė, Neringa Poškutė, Loreta Kvintaitė, kurdama savo papuošalus, skiria aktyvų vaidmenį kūnui. Rankai judant, Kvintaitės žiedo permatomame vamzdelyje plūduriuoja gintariukai, masyvūs sidabro spygliais padabinti gintariniai auskarai kėsinasi užgauti kaklą. Kurdama hipertrofuoto dydžio, aštriais strypais diskomfortą keliančius auskarus bei segę, Kuprijonaitė išradingai žaidžia grėsmės jausmu: apačioje, kur auskaras jau liestų petį, sidabro strypas užsiriečia ir tampa nebepavojingas. Kempo stilistikai būdingą rafinuoto bjaurumo pojūtį sužadina Poškutės padirbinta aštuonkojo ar kokio nors kito jūros gyvio čiuptuvus primenanti apyrankė ir į visas puses vielų "ataugomis" išsiraizgęs žiedas.