Nepabaigiamas kūrybinis procesas

Spektaklio "Processus" fragmentas

Šiemet geriausios Lietuvos choreografės vardą ir Kultūros ministerijos ir teatro sąjungos apdovanojimą (anksčiau vadintą "Kristoforu") gavo kaunietė Aira Naginevičiūtė - už spektaklį "Processus". Ir tai ne vienintelis ypatingas įvykis jos gyvenime šiais metais. Vasarą A. Naginevičiūtė Jono Vaitkaus režisuotoje Broniaus Kutavičiaus operoje-balete "Ugnis ir tikėjimas" kūrė choreografiją, o Lietuvos muzikos akademijoje, kurioje ji jau penkerius metus dėsto šiuolaikinį šokį, jai buvo leista surinkti savąjį šiuolaikinio šokio atlikėjų kursą.

Iki apdovanojimo "Processus" tebuvo parodytas tris kartus, kiekvieną kartą su kita šokėjų sudėtimi, ir tik trečiasis variantas, tiksliau, jo branduolys, įsitvirtino. Jis rodytas buvusios spaustuvės (Maironio g.) Raudonojoje salėje, kuriai ir buvo sukurtas. Ši salė traukia daugelį menininkų savo ypatinga aura, susikoncentravusia tarp aptrupėjusių sienų ir grindų, vamzdžių, uždažytų langų ir žiūrovams sukalinėtų tribūnų. A. Naginevičiūtė - tamsos choreografė, nors jos kūriniuose visada galima užčiuopti optimizmo gaidelę, bet ir tai tik pačioje kūrinių pabaigoje. Jai Raudonoji salė pasiduoda, atsiveria visomis savo galimybėmis, kurias taip retai išnaudoja kiti choreografai.

Spektaklio "Processus" idėja gimė iš Muzikos akademijos aktorių šokėjų specialybės studentų ir pačios A. Naginevičiūtės Kaune vadovaujamos trupės "Fluidus" šokėjų improvizacijų ekstremalių būsenų tema. "Išgyvenę ekstremalią būseną žmonės tampa gražesni savo siela, stipresni, dvasiškesni, - teigia choreografė. - Nenorėjau papasakoti konkrečios istorijos, norėjau perteikti būseną, žmogaus kaitos procesą. Man gražūs seni žmonės. Gal jų forma prastesnė, bet siela - gražesnė, geresnė. Jie daug išgyvenę…"

Kaip pavyzdį ji pasirinko gimdymo temą - nerimo, laukimo, baimės, nežinojimo, dvasinės harmonijos ir disharmonijos būseną. Iš atskirų būsenų raiškos ir vaizdinių ėmusi po truputį lipdyti choreografinį piešinį, choreografė išplėtė pavadinimo reikšmę. Tai drauge ir kūrybos - žmogaus sielos ir spektaklio gimimo - procesas.

"Spektaklyje nėra atsakymų į konkrečius klausimus, - svarsto A. Naginevičiūtė. - Gal tai apie šaltą kūną ir karštą sielą? Kai šoka Gytis Ivanauskas ir Goda Laurinavičiūtė, tai itin aiškiai matyti. Spektaklyje ieškojome kiekvieno atlikėjo individualaus santykio su savimi, nes kiekvienas žmogus kitoks savo mąstymu. Todėl čia daug duetų. Kiekvienas šoka kitą istoriją, su kiekvienu ieškome individualių ekstremalumo išraiškų."

Todėl keičiantis spektaklio atlikėjams jis nuolat keičiasi. Iš pradžių čia šoko tik studentai, vėliau dalį jų pakeitė "Fluidus" šokėjos, labai gerai suprantančios jas išugdžiusią vadovę, ieškančios, improvizuojančios. Paskutiniajame "Processus" variante jau matėme ir Kauno šokio teatro "Aura" šokėją. Kaitą lėmė ir kostiumai. Tik trečiajam variantui buvo sukaupta pinigų pasiūti ilgus šviesius paltus raudonu pamušalu, iš kurių tarsi iš kokonų išsilukštena "naujos sielos". Originalių, paslankių kostiumų autorė - Vilniaus dailės akademijos magistrė Rūta Biliūnaitė, pati daugelį metų šokusi "Fluidus" ir visada suvokianti savo buvusios vadovės norus. R. Biliūnaitė apipavidalino visas A. Naginevičiūtės kurtas kompozicijas, suteikdama joms daug papildomų prasmių.

Vargu ar kas nors kitas Lietuvoje taip gerai žino daugelį šiuolaikinio šokio technikų ir šokėjų rengimo sistemų, kaip "Processus" autorė. Vaikystėje Kauno "Sonatoje" mokiusis išraiškos šokio pas vieną iš jo pradininkių Lietuvoje Kirą Daujotaitę, baigusi tuometinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetą, A. Naginevičiūtė negailėjo laiko ir pinigų važinėti į kitas šalis, lankytis iš užsienio atvykstančių šiuolaikinio šokio pedagogų užsiėmimuose. Daugiausiai žinių ji gavo Amerikos šokio festivalio ir Vienos "DanceWeb" vasaros šokio mokyklose, į kurias nėra lengva patekti. Jos pačios dėstymo metodika ir choreografijos stilistika remiasi įvairių technikų elementais.

Didžiausią įspūdį jai paliko japonų buto šokis. Austrijoje A. Naginevičiūtė lankė šio šokio korifėjaus Ko Murobushi pamokas. "Buto man davė labai daug. Pati perėjau visą buto procesą - tą nenusakomą būseną tarp sąmonės ir pasąmonės, kai einant iš pamokos nuo pirštų galų laša prakaitas, nors, rodosi, nieko ten neveikei. Per buto atrandi kitas galimybes, sužinai daugiau apie save, - pasakoja choreografė. - Buto elementus naudojau ir kurdama "Processus". Atlikėjai čia nešoka. Tai daugiau aktorinis darbas, šokėjai išgyvena. Kai kurie iš jų savo kūnais, individualia raiška paveikė spektaklį. Mano spektakliuose esmė - ne kojos, bet judesio kokybė, motyvacija, išraiškingumas." Ji analizuoja atskirų šokėjų darbą, vieniems negaili gerų žodžių, kitus pamini tik probėgšmais - su pastaraisiais darbas nesiklostė.

Šoka Gytis Ivanauskas M. Raškovskio nuotraukos

"Processus" rodomas retai. Artimiausias - rugsėjo 18 d. Vilniuje, spaustuvės Raudonojoje salėje, ir rugsėjo 20 d. - Klaipėdos tabako fabrike. "Nenoriu, kad šis spektaklis būtų rodomas dažnai, nes tuomet taptų rutina, o kartu ir "chaltūra". Noriu, kad jis liktų visavertis. Jame visas mūsų darbas, idėjos, jame ir visas šiuolaikinio šokio augimo Lietuvoje procesas. Kai kūriau, ypatingai tai jaučiau. Tai šokis apie žmogaus stiprybę. Jaučiu, kad jis optimistinis."

Išties, kai matai iš apsiaustų lyg iš sielos pančių išsiveržiančias šokėjų figūras, gali tikėti choreografės optimizmu, kad šiuolaikinio šokio situacija Lietuvoje pašviesės. Juk visas spektaklio kūrimas jai kainavo daug pastangų. "Viskas pasiekiama per draugus, nes nuolat nėra pinigų. Žinau, kad mano draugai šokėjai šoktų už dyką, muziką man sumontuoja draugai už ačiū, kostiumus siuva draugai skolon, - bet kiek tai gali tęstis profesionaliame mene? Net repetuoti nėra kur, nuolat trūksta salių," - apsiniaukia choreografė. Ir tuojau pat pasidžiaugia savo studentais, jau besimokančiais paskutiniajame LMA kurse: "Jie jau tapo mano bendraminčiai. Daugelio studentų mąstymas profesionalus, jie negali nešokti, o su tokiais ir dirbti įdomiau, lengviau. Jie jaučia atsakomybę už buvimą scenoje. Man nereikia rūpintis, kad jie apšiltų prieš repeticiją, pasirengtų. Kažkada man teko rašyti rašinį apie tai, kas yra šokis - gyvenimo būdas ar pats gyvenimas? Mano šokėjai gyvena šokiu. Tai matyti spektaklyje "Processus" - mes visi ten labai atviri."

A. Naginevičiūtė džiaugiasi praėjusia vasara. Parodytas atnaujintos sudėties, vadinasi, vėl naujas "Processus". Drauge su režisieriumi J. Vaitkum ji dirbo operos teatre. "Su Vaitkum gera dirbti, - sako choreografė, pasirinkusi šį režisierių dėstyti aktorinio meistriškumo discipliną savo šokėjų kursui. - Mūsų matymas bendras, tad beveik visuomet man aišku, ko tikėtis. Jis pasirinko mane, kai dirbti atsisakė "Ugnies ir tikėjimo" choreografiją turėjęs kurti danų choreografas. Vaitkus kūrė koncepciją, idėją, bet man suteikė laisvę kurti judesius. Opera turėjo būti nestatiška, reikėjo apimti labai daug - nuo aktorinio minimalizmo iki energetinio šokio." Ir čia pat atsidūsėja dėl B. Kutavičiaus operos-baleto ateities: teatras nededa pastangų surinkti šokėjus, skeptiškai žiūri į choreografės norus dirbti su šiuolaikinio šokio atlikėjais, nes baleto artistams visiškai svetima jos šokio stilistika. Nėra lengva dirbti ir su choro artistų mase.

Skepticizmu dvelkia ir jos didžiausio noro - turėti savo kursą LMA - realizacijos vertinimas. "Komandą turiu gerą, bet daug ko trūksta, ypač atskiras šokio technikas galinčių dėstyti pedagogų. Viena nepatempsiu, o ir nenoriu vėl gyventi ekstremalioje būsenoje. Šis kursas - kaip kūdikis, jį reikia globoti, saugoti. O salių specialybės pamokoms - šokiui! - trūksta. Puiki akademijos sporto salė su veidrodžiais atiduota kūno kultūros užsiėmimams muzikantams, dainininkams, o šokėjai basi dirba ant parketo mažutėje šaltoje aktų salėje, - atsidūsta choreografė. - Juos tiesiog persekioja ligos ir traumos. Stojamieji į LMA šiemet buvo sunkūs - klasikinis, šiuolaikinis šokis, vaidyba. Atsirinkome 18 žmonių iš daugiau nei 60-ties stojusiųjų. Įstojo keli "Auros", "Fluidus" šokėjai, bet patirtis nebuvo pagrindinis kriterijus, svarbiau - kūrybiškos asmenybės. Toliau viskas priklausys nuo jų pačių."

Baigus pokalbį choreografė puola ieškoti kažkur prieš repeticiją besišildančių šokėjų. Procesas nesibaigia.