Žvaigždė be aukštakulnių batelių

" Ir Dievas sukūrė moterį"

Praėjusią savaitę didelį įspūdį man paliko Laisvosios rinkos instituto atstovas ponas Šimašius, laidoje "Paskutinė kryžkelė" padaręs tikrą atradimą. Mat įžanginį Ryčio Zemkausko žodį prieš "Snobo naktį" jis pavadino kultūros laida. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Tačiau jaunojo liberalo aplombas, regis, išryškino tai, kodėl Lietuva vis dažniau (ir ne tik iš šalies) atrodo labai provinciali šalis. Atotrūkis tarp ekonominių laimėjimų ir smunkančios bendrosios kultūros, apskritai išsilavinimo lygio - vis akivaizdesnis. Jaunieji liberalizmo adeptai puikiai išmano, kokius kostiumus dėvėti, kokius kaklaryšius ryšėti, kaip kalbėti apie liberalią ekonomiką. Kultūros jiems reikia tiek, kiek yra Zemkausko kalbose, t.y., snobiško minimumo. To minimumo visiškai pakanka ir patiems laidų vedėjams (turiu galvoje ne "Snobo naktį"). Dažniausiai jie atėjo į televiziją tiesiai iš studentiško suolo, o kartais ir visai jame nesėdėję arba sėdėję labai trumpai. Visose srityse buvo permainų metas ir reikėjo jaunų veidų bei minčių. Tačiau prabėgo dešimt metų, prie veidų pripratome, bet… Akivaizdu, kad tie vedėjai net nesistengia lavintis ar tobulėti. Dažnai pastebiu, kad laidų dalyviai keičiasi, akivaizdžiai gudrėja, o vedėjai - šiukštu. Pavyzdžiui, "Spaudos klubo" šeimininkas dažnai nusileidžia savo svečiams ne tik intelektu, jam pristinga ir elementarių kultūros žinių. Pavyzdžiui, jis visai neseniai "atrado", kad dokumentinis filmas gali būti "meniškas". Kultūra vis dar nėra vertybė net televizijos personoms, tai ką jau kalbėti apie kitas iš ten bylojančias galvas.

LNK "Snobo naktis" (3 d. 22.35) jauniesiems liberalams šįkart primins Romeo ir Džuljetos istoriją, tik perkeltą į XX a. pabaigos Airiją. Tai Mary McGuckian filmas "Čia yra jūra" (1998), kurio herojai - protestantė ir katalikas - myli vienas kitą nepaisydami akivaizdžių barjerų.

Kitas vertas dėmesio LNK filmas - Johno Frankenheimerio "Azartiniai žaidimai" (28 d. 23.35). Jis pasakoja apie keistą trikampį - tai du kaliniai, kuriuos vaidina Benas Affleckas ir Jamesas Frainas, bei fatališka moteris (Charlize Theron). Kaip ir pridera trileriui, filme yra ir mirčių, ir planuojamas kazino apiplėšimas, ir apgaulingas pinigų spindesys.

1993 m. Bille’s Augusto sukurto filmo "Dvasių namai" (LNK, 29 d. 21.10) pagrindas - ir Lietuvoje populiarios Čilės rašytojos Isabelle Allende romanas. Jam būdinga visa tai, ką vadiname magiškuoju realizmu: magija, sąsajos su praeitimi, mistika, įvykiams prilygstantys simboliai.

Kelios dešimtys Čilės istorijos metų filme siejamos su vienos turtingos šeimos istorija. Augustui šiame filme labai svarbūs yra aktoriai, nes ir Allende romane, ir filme svarbiausia yra tai, kas nepasakoma, ko herojai nesugeba išreikšti žodžiais, juolab kad pagrindinė herojė Klara nuolat tyli. Filme vaidinantys aktoriai garsėja savo sugebėjimais kurti paslapties, to, kas nepasakyta iki galo, atmosferą. Matyt, prisidėjo ir tai, kad Jeremy Ironsas, Glena Chose, Meryl Streep buvo ir anksčiau susitikę filmavimo aikštelėje. Pasak režisieriaus, jie iškart "pagavo" pasakojimo ritmą.

LTV ateinančią savaitę atliks savo misiją - Dainų šventė bus rodoma visiems tiems, kurie nesusirengė į Vilnių. Tačiau prieš kankindama begaliniais tautos šventės vaizdais, LTV (liepos 1 d. 22 val.) dar parodys olandų režisieriaus Mike van Diemo 1997 m. filmą "Charakteris". Veiksmas nukelia į 3-iojo dešimtmečio Roderdamą. Turtingo ir mieste nekenčiamo finansininko kūnas randamas kontoroje. Vyksta jo mirties aplinkybių tyrimas. Paskutinis su finansininku kalbėjosi jo nesantuokinis sūnus - jaunas teisininkas. Jis ir tampa pagrindiniu įtariamuoju…

Režisieriaus debiutanto filmas buvo parodytas Kanuose, kur pelnė žiūrovų prizą, o paskui apvažiavo keliasdešimt festivalių. Tačiau man filme įdomiausias yra operatoriaus Rogiero Stofferso darbas. Pasaulis filme nuolat išnyra iš tamsos, filmuojama dažniausiai tamsiose patalpose ir naktiniuose peizažuose, taip jis tarsi saugo savo paslaptį iki pat filmo pabaigos. Pasak paprastų kasdienių taisyklių, kiekvieną mįslę galima įminti. Tačiau iš tikrųjų tai, kas yra svarbiausia, lieka neaišku, atitverta nuo mūsų ne tik tamsos. Pastaroji filmo iškelta mintis man imponuoja, gal dėl noro priešgyniauti kad ir jauniesiems liberalams, kuriems visada viskas aišku.

Pastariesiems patarčiau pasižiūrėti ir garsaus amerikiečių nepriklausomųjų režisieriaus Johno Sayleso 1987 m. sukurtą filmą "Meitvanas" (Tango TV, 3 d. 22 val.). Tai politinė drama, kurios veiksmas rutuliojasi 1920 m. mažame Vakarų Virdžinijos miestelyje Meitvane. Jis gyvena iš akmens anglies, ir iš tikrųjų kalnakasybos kompanija valdo miestą, elgiasi su žmonėmis, kaip tik jai patinka. Pastarieji pradeda streikuoti, bet konfliktai vis gilėja. Paremtas tikrais įvykiais filmas pasižymi puikiais Chriso Cooperio, Willo Oldhamo, Mary McDonnell vaidmenimis, turtingu vizualumu (filmavo operatorius klasikas Haskellas Wexleris) ir nepaprastu kalbos, dialogų, kostiumų autentiškumu.

TV4 tęsia senųjų garsiųjų filmų ciklą. 3 d. 14.10 bus parodytas savaip etapinis kino istorijoje filmas - Roger Vadimo "…Ir Dievas sukūrė moterį" (1956).

Šitas filmas tapo Brigitte Bardot triumfo valanda. Legenda tvirtina, kad filmo scenarijus parašytas per porą valandų labai įtartinoje alinėje. Aktoriai taip pat pasirinkti ten. Tai buvo Vadimo debiutas. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad jis - geras režisierius. Tačiau ir į kino istoriją jis įėjo pirmiausiai kaip žvaigždžių - Brigitte Bardot, Catherine Deneuve ir kt. kūrėjas. Kad jos visos buvo ir Vadimo žmonos, manau, ne taip ir svarbu. (Beje, LTV rodomuose "Advokatuose" vaidina jo ir Deneuve sūnus Christianas).

"…Ir Dievas sukūrė moterį" Brigitte Bardot pirmąkart pasirodė tokia, kokia daugelį metų ji buvo erotizmo, kūniškos laisvės, triumfuojančio sekso, naujos kartos simbolis. Todėl filmą nuolat lydėjo skandalai, grasinta net jį uždrausti.

B.B. (taip vadinta aktorė) fenomenas domino ir filosofus, rašytojus. Knygą apie ją parašė Francoise Sagan (tiksliau, įžangą puikiam aktorės fotografijų albumui), daug dėmesio jai skyrė ir Simone de Beauvoir. Savo garsiame tekste "Brigitte Bardot ir Lolitos sindromas" (1960) ji lygino B.B. ir amerikiečių maištininkų simbolį Jamesą Deaną. Filosofė atkreipė dėmesį ir į B.B. atvirumą, nuoširdumą, natūralumą, nepriimtinus moterims, mačiusioms joje grėsmę. B.B. natūralumas nepatiko ir kai kuriems vyrams. Simone de Beauvoir aiškino, kad B.B. atsisakė brangakmenių, kosmetikos, brangių suknelių, aukštakulnių batelių, korsetų, ir tas amžinųjų moteriškumo atributų atsisakymas prilygo nepasiekiamo stabo pozicijos, būdingos vamp stiliaus moterims, atsisakymui. B.B. turėjo įrodyti, kad moteris ir vyras yra lygūs, kad juos sieja abipusis geismas ir pasitenkinimas.

Gerai, kad seni filmai verčia prisiminti ne tik senas žvaigždes, bet ir senus tekstus, kurie vis dar tokie aktualūs.

Jūsų - Jonas Ūbis