Teatras, einantis teisingu keliu

Scena iš B. Britteno operos "Sraigto posūkis" pastatymo

Atgarsiai apie Rygos operos festivalį yra pasklidę toli į Rytus ir Vakarus. Apie nedidelės šalies operą rašo tokie prestižiniai leidiniai kaip "Opera News", "Opernwelt", "Finansial Times", "Washington Post", "World Street Journal", "Opera Now", taip pat danų, švedų, suomių, rusų, estų ir lietuvių spauda. Birželio 10-22 dienomis Rygoje vyko jau 6-asis kasmetinis operos festivalis. Itin patraukli programa (B. Britteno "Sraigto posūkis", G.F. Händelio "Alčina", G. Verdi "Kaukių balius" ir Requiem, R. Wagnerio "Skrajojantis olandas"), premjera, Maskvos Didžiojo teatro gastrolės (S. Prokofjevo "Meilė trims apelsinams" ir G. Puccini "Turandot"), netikėtumai, šventė ir darbas…

Viliojo daug kas: pirmiausia gražiausios Britteno, Händelio ir Prokofjevo operos, kurių tik muzikos įrašų buvau girdėjusi ir, žinoma, svajojau kada nors pamatyti teatre. Mūsų teatro repertuare kol kas nėra vėlesnių už Puccini XX amžiaus Europos kompozitorių. Gėda ir pasakyti kam nors. (Kalbu tik apie operą, Rygos teatre taip pat yra baleto trupė, bet tai - kita tema). Taip pat Lietuvoje neturime nė vienos barokinės operos... Taigi viliojo programa. Maskvos Didysis teatras! - galimybė išgirsti ir pamatyti šio teatro dainininkus, orkestrą, baletą. Viliojo pavardės: "Meilę trims apelsinams" pastatė žymusis Peteris Ustinovas, o praėjusio sezono "Turandot" (apie kurią aštriai diskutuota rusų spaudoje) - Franceska Zambello ir dirigentas - Didžiojo teatro meno vadovas ir vyr. dirigentas Aleksandras Vedernikovas. Negana to, visai neseniai "Turandot" premjera įvyko ir pas mus. Bet - nuo pradžios.

"Sraigto posūkis"

Pirmieji du vakarai - premjera: Benjamino Britteno "Sraigto posūkis". Spektaklį prieš porą metų Prahoje pastatė režisierius Jiržis Nekvasilas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Zuzana Ježkova. Dabar spektaklis perkeltas į Latvijos nacionalinio operos teatro sceną. Dirigentas - teatro choro vadovas Andris Veismanis. Opera kamerinė - tik 6 dainininkai ir 18-os instrumentų orkestras. Dvi vokalinės partijos parašytos vaikams, ir tai dažnai tampa kliūtimi operai atlikti - ne taip lengva susirasti vaikų, sugebančių tinkamai padainuoti Britteno muziką, todėl dažnai jų partijas atlieka suaugę, o nuo to kenčia semantika. Rygos teatrui pasisekė: 12-metis Daumantas Kalninis dainuoja puikiai, ekspresyviai, jo lygus, svarus diskantas itin tinka šiai partijai, be to, aktorius yra natūralus ir plastiškas, apie geresnį Mailzo vaidmens atlikėją net ir svajoti neverta. Jaunosios Montos Martinsonės (Flora) balsas kiek silpnesnis, bet žavingai vaikiškai švelnus. Pagrindinio Guvernantės vaidmens atlikėja Kristinė Gailitė - Latvijos operos pasididžiavimas. Švariausias, stiprus visuose registruose, šviesaus tembro koloratūrinis sopranas, puiki technika - išties pasaulinio masto dainininkė. (Mūsų publika ją girdėjo praėjusiais metais Pažaislio festivalyje, taip pat Naujųjų metų koncerte Kongresų rūmuose.) Labai garbingai su nelengva užduotimi susidorojo orkestras - o juk šioje Britteno partitūroje kiekvienas muzikantas - solistas. Tačiau kaip neįmanoma žodžiais apibūdinti, perteikti muzikinio atlikimo, taip neįmanoma papasakoti, kaip atrodė spektaklis. Tuo labiau jei skaitytojai nežino šios operos. Ir nuotraukos čia nepadės... Pabandysiu, žinoma. Publika sėdi scenoje… Prieš akis - nuostabiai graži klasikinės apvalios formos Rygos teatro salė (savaime meno kūrinys), purpurinio aksomo krėslai, auksinis dekoras... Scenos kvapas, matyti užkulisiai, kabo daugybė įvairiausių prožektorių... Veiksmas vyksta avanscenoje. Iš abiejų pusių nuo publikai pastatyto amfiteatro dega žvakės… Kiekvienas, kuriam nors kartą yra tekę stovėti scenoje ir iš šios rampos pusės žiūrėti į žiūrovų salę, žino to vaizdo magiją. O šį kartą magiją sustiprina 2 tūkstančiai baltų balionų, kuriais užtvindytas parteris. Orkestro nesimato, balionai jį visiškai uždengia.

Milžiniškos baltų balionų kaskados teka nuo antrojo balkono žemyn į pirmąjį, po to į beljetažą ir į parterį. Antrojo balkono šone pastatytas raudono aksomo baldakimas, kuriame vėliau pasirodo balta Piterio Kvinto šmėkla raudonu barokiniu peruku. (Viesturo Jansono balsas techniškai dar nelabai paslankus, tačiau kaip tikras Piteris Kvintas dainininkas moka pakerėti balso tembro grožiu.) Nuo baldakimo į parterį leidžiasi balti siūlai - gal fortepijono ar arfos stygos (šie instrumentai labai svarbūs operos partitūroje), gal siūlai lėlėms valdyti?.. Spektaklis prasideda prožektoriaus spindulio klaidžiojimais po salę, nušviečiant tai tuščias kėdes, tai balionus, kurie pradeda panėšėti į šmėkliškas žiūrovų galvas... Tarp publikos ir avanscenos nusileidžia juodas tiulis, ir mes patenkame į visiškai nerealią sapno ar haliucinacijų atmosferą. Spalvos prigesintos - visi baltos variantai: pilkšva, juoda, žalsva, gelsva, besikeisdami susilieja. Ryškios tik dvi - raudoni šmėklų perukai ir violetinė laiško tema. Visos spalvos (tiksliau, atspalviai) kuriamos šviesa, išskyrus perukų bei baltų rūbų ir balionų. Šviesos partitūra ne ką paprastesnė už muzikos. Nekeičiant scenografijos, vien apšvietimu barokiškai prašmatnų auksinį vaizdą keičia šaltos siaubo ir mistikos scenos. Ant juodo tiulio (kuris yra visiškai permatomas ir tik suteikia tarsi "stereoekrano" efektą) projektuojami balti vaikiški piešiniai, lyg kreida nupiešti ant stiklo, atvirai žiaurūs, lyg iš psichoanalizės vadovėlio. Leitmotyvu pasikartoja laiško videotema - violetinės šviesos kvadratas, iš pradžių mažas, po to milžiniškas. Projektuojami rašysenos pavyzdžiai - tai vaiko, tai suaugusio... Operos pabaigoje jau tikros kreidos gabaliukas atsiranda Guvernantės rankoje ir ji, tardydama Mailzą, nubrėžia aplink jį ant grindų ratą, iš kurio išbėgęs berniukas ištaria Piterio Kvinto vardą ir, neatlaikęs įtampos, miršta. Minimalistinis režisūros piešinys. J. Nekvasilas meistriškai žaidžia su žiūrovu, prikeldamas vaikystės baimes ir fantazijas. Balta maždaug dviejų metrų uždanga-užuolaida galėtų priminti antklodę, bet nakties tamsoje ji pradeda judėti, slėpdama už lango tykančias šmėklas... Judesio tik tiek, kiek reikia pajusti scenos esmę, mizanscenos paprastos ir labai iškalbingos.

Štai, pavyzdžiui, scena "Miegamasis" - Guvernantė bando iškvosti iš Mailzo, už ką šis pašalintas iš mokyklos, o Mailzas prašo palikti jį ramybėje. Berniukas atsiklaupęs ir įsisupęs į užuolaidą-antklodę - tik galva matyti. Guvernantei bedainuojant berniuko žvilgsnis nukreiptas "į save". Jis liūdnai vis smarkiau ir nervingiau linguoja kairėn ir dešinėn. Kažin ar gali būti labiau jaudinantis vaiko vienatvės paveikslas. Scena "Fortepijonas" - Mailzas mokosi skambinti fortepijonu. Visą sceną jis sėdi ant vaikiškos kėdutės nugara į žiūrovus ir Guvernantę bei Ekonomę. Jo rankos juda ore - taip vaikai vaidina, kad skambina. Pagal veiksmą jis iš tikrųjų groja, skamba fortepijono garsai, o žiūrovai mato berniuko rankeles siūlų (-stygų), vedančių į Piterio Kvinto baldakimą, fone... Šmėkla stovi ten - Kvintas toli, bet aukštai ir dėl apšvietimo atrodo galingas, magiškas. Be to, jis bet kada gali paimti į rankas tas stygas, o ryšys tarp jo ir Maizo nuolat kankina Guvernantę... Mailzą ir Kvintą skiria visa salė, tačiau jiedu tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį, nors avanscenoje blaškosi Guvernantė ir Ekonomė.

Režisūros pagrindas - mokėjimas parodyti ryšius tarp veikėjų teisingai išnaudojant erdvę, o charakterį - pasitelkus minimalistinį psichologiškai tikslų judesį. Minėti siūlai, užuolaida-antklodė ir teatro salės vaizdas - vieninteliai trys spektaklio momentai, kuriuos galima būtų pavadinti metaforomis. Visa kita - meniškas žaidimas su žiūrovo sąmone (froidistine prasme) ir pojūčiais. Šešėlių žaismas: kas ta balta abstrakcinė konstrukcija parterio kairėje? Iš karto gali ir nepastebėti... lyg milžiniški grybai, lyg medžiai... Gražūs balionai virsta bauginančiomis nebyliomis figūromis, staiga tas pat vaizdas tarsi atsispindi ežere... Prisimeni vaikystę, kai pabudusi vidury nakties išsigandai siaubingos pabaisos kampe už spintos… Sapnai, visa žinantys ir nesuprasti sapnai...

Beje, kaip ir Nekvasilo spektaklis, Britteno partitūra taip pat yra labai taupi ir grindžiama vos keliomis besitransformuojančiomis muzikinėmis intonacijomis. Opera parašyta pagal Henry Jameso (1843-1916) apsakymą (libreto autorė - Myfanwy Piper). Tai ne šiaip vieno pedofilijos atvejo istorija. Tai pasakojimas apie norėjimą ir nenorėjimą žinoti, pripažinti tiesą (vaikų globėjas, "užkulisinė" figūra, pasamdo dviem vaikams - Florai ir Mailzui - Guvernantę su sąlyga, kad ji niekada dėl nieko jo neinformuos, nerašys laiškų). Tai - vaikų ir suaugusiųjų pasaulių konfliktas (šmėklos ir gyvi suaugusieji vienodai išnaudoja vaikus, traukdami juos į savo pusę, stengdamiesi priversti paklusti, norėdami, kad šie būtų tokie, kokius juos nori matyti). Tai vaiko, draskomo nuodėmingos praeities ir neįmanomos ateities, pasaulis. J. Nekvasilas atveria šias temas subtiliai ir labai talentingai, su didžiule meile teatrui panardindamas žiūrovą į nepaprastai estetišką reginį.

Ir dar viena: garbė teatrui, kuris nebijo visokiausių autorinių teisių, neserga XX amžiaus muzikos fobija ir drįsta didelėje salėje rodyti spektaklį vos dviem šimtams žiūrovų. Laikas parodys, ar spektaklis "atsipirks", tačiau žiūrovo skonis prasideda nuo teatro vadovų skonio. "Operos teatras yra įmonė, gamykla, kurioje turi būti gaminamas aukštos kokybės meninis produktas", - sako teatro direktorius Andrejus Žagaras. "Sraigto posūkis" - dar vienas įrodymas, kad tai ne tušti žodžiai.

Rygos teatro fenomenas

Festivalio metu spektakliai rodomi kiekvieną vakarą. Neįtikėtina, bet rygiečiai, rodos, yra įpratę. Dieną montuojama scenografija, vakare - spektaklis, ankstyvą rytą dekoracijos išmontuojamos ir išvežamos užleidžiant vietą kitoms. (Kol kas teatre dar nėra saugyklų ir kiekvieną dieną sunkvežimiai atveža dekoracijas ir kostiumus iš kitos miesto dalies). Tuo pat metu vyksta repeticijos. Negaliu dar kartą neišreikšti susižavėjimo teatro kultūra: visi spektakliai nuolat rūpestingai prižiūrimi, meno vadovai kaskart stebi, ar spektaklis vyksta sklandžiai ir ar neužsimiršo kokios nors smulkmenos. Su statytojais neatsisveikinama po premjeros, jie nuolat kviečiami atvažiuoti ir įsitikinti, ar viskas vyksta taip, kaip turėtų, prireikus atnaujinti, nuolat repetuoti. Tai yra profesionalumo ir kultūros - pagarbos žiūrovui ir teatrui - bruožas. Ir, žinoma, sunkus darbas. Šiemet, dar festivaliui nepasibaigus, dalis operos trupės ir orkestras išvyko į Mozarto festivalį Miškolce: vengrai pakvietė rygiečių spektaklį "Visos jos tokios". O prieš pat festivalį, gegužės mėnesį, vyko Latvijos nacionalinės operos gastrolės Maskvoje. Milžiniškas darbas - ne taip paprasta išvežti 300 žmonių, pasirūpinti jais. Net dekoracijas reikėjo perdaryti, kad tiktų Maskvos scenai. Visa tai kainuoja - ir pinigų, ir jėgų. O dar tas nuolatinis kokybės siekis! Kalbant apie Rygos operos festivalio ir apskritai apie Rygos operos teatro fenomeną, pirmiausia reikia kalbėti apie fenomenalų profesionalumą, darbštumą ir atsakomybės jausmą. Žinoma, jie irgi neturi pinigų, jie irgi taupo, taip pat būna ir nesėkmių, nuo kurių niekas neapdraustas, bet kokybės siekis yra tiesiog privalomas. Štai vienas pavyzdys: festivalyje būtinai rodomos praėjusio sezono premjeros. Šiemet tai buvo premjerinis B. Britteno "Sraigto posūkis" ir sausio mėnesį rampos šviesą išvydęs teatro direktoriaus A. Žagaro pastatytas R. Wagnerio "Skrajojantis olandas". Tačiau praėjusį rudenį teatre įvyko dar viena premjera - Johanno Strausso operetė "Šikšnosparnis". Muzikinis atlikimas - normalus, režisūra - tradicinė, labai spalvingi drabužiai, karnavalinis blizgesys ir t.t. - ne ką prasčiau už mūsų "Don Žuaną". Drįstu teigti, kad mūsų atlaidi kritika ir neišlepinta publika būtų sutikusi tokį pastatymą audringais plojimais. Tačiau Rygoje veikia kiti vertinimo kriterijai, ten reikia meno, talento alsavimo. Ir štai "Šikšnosparnio", nors ir bandė perdaryti po premjeros, nors ir išleido jam nemažai pinigų, visgi į festivalio programą neįtraukė. Pragmatiškai galvojant, tikrai būtų pardavę visus bilietus didžiausiomis kainomis - daugelis užsieniečių būtų nuėję vien iš smalsumo. Bet teatro vadovai mano, kad geriau yra prarasti pinigų nei gerą vardą... Ne dėl to, kad yra kokie nors nukvaišę idealistai, tiesiog operos "biznyje" geras vardas - kokybės garantas - lemia ateitį. Kitas profesionalumo pavyzdys, beje, susijęs su Lietuva: vakare turi vykti "Kaukių balius". Iš ryto (sic!) paaiškėjo, kad vieno pagrindinių vaidmenų (Renato) atlikėjas Samsonas Izjumovas susirgo ir negalės vakare dainuoti. Teatre yra dar vienas etatinis dainininkas, galintis atlikti šį vaidmenį. Net jei jis padainuotų prasčiau už Izjumovą, visi suprastų ir atleistų. Bet teatrui reikia kokybės, todėl jie pakvietė dainininką iš kitos šalies - mūsų Dainių Stumbrą, kuris, laimei, tą vakarą buvo laisvas, sutiko atvažiuoti ir po 4 valandų vairavimo beveik iš karto eiti į sceną. Panaši situacija pasikartojo po dviejų dienų, kai "Skrajojančio olando" išvakarėse susirgo Sentos vaidmens atlikėja Ieva Kepe. D. Stumbras gerai žinojo Rygos "Kaukių balių" - jis dainavo ir per premjerą, ir šiaip nuolat kviečiamas dainuoti Renatą, - jam nereikėjo mokytis mizanscenų ir vaidmens traktuotės, o šiuo atveju teatrui per parą reikėjo susirasti Sentą ir dar įvesti ją į spektaklį. Reikia pabrėžti, kad A. Žagaras statė "Skrajojantį olandą" būtent I. Kepe, ir spektaklyje svarbus net tik jos dainavimas, bet ir nuostabi plastika. Taigi reikėjo susirasti bent kažką panašaus. Ir jie surado! 14 val. iš Vokietijos atskrido Katia Beer, išmoko vaidmenį ir 19 val. jau dainavo Sentą... gal ir ne taip gerai kaip I. Kepe, bet visgi labai neblogai.

Šaunuoliai lietuviai

Latviai labai vertina mūsų menininkus. Kiekvieną kartą atvažiavus į Rygą iš skirtingų žmonių lūpų turiu išklausyti ditirambus mūsų dainininkams - Dainiui Stumbrui, Irenai Milkevičiūtei, Inesai Linaburgytei, Edgarui Montvidui ir kitiems. Daugelį metų vyriausiuoju teatro dirigentu buvo Gintaras Rinkevičius, ir nors dabar nuo rudens jo pareigas perims Andris Nelsonas, latviai nesiruošia paleisti G. Rinkevičiaus. Beje, rygiečiai, siekdami kokybės, yra gana kategoriški - jei paaiškėja, kad atvažiavęs iš užsienio menininkas neatitinka aukštų meninių kriterijų, jis daugiau nekviečiamas... Todėl turėtume didžiuotis, kad mūsiškiai vis kviečiami. Gintaras Varnas Rygoje yra pastatęs jau 3 spektaklius (repertuarinius "Salomę", "Kaukių balių", taip pat "Don Karlą", kuris nuimtas dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Nikolajaus Goršenino mirties jo atminimui). Beje kitąmet "Kaukių balius" pakviestas į operos festivalius Suomijoje ir Švedijoje.

Šiemet važiuodamas į Maskvą teatras pakvietė I. Milkevičiūtę ir I. Linaburgytę atlikti pagrindinius - Aidos ir Amneris vaidmenis "Aidoje", dirigavo G. Rinkevičius. Atsiliepimai puikūs. I. Linaburgytė taip pat dainavo solistės partiją G. Verdi Requiem, tradiciškai atliekamą festivalyje birželio 14-ąją - Latvijos nacionalinio gedulo dieną.

Giria latviai lietuvius ir vis stebisi: "Turite tokių puikių muzikantų, Lietuva pasaulyje žinoma kaip "režisierių šalis", kodėl statote tokius naftalininius ir neskoningus operos spektaklius?" Kodėl, kodėl, kodėl… Tiek to, ne šį kartą. Dabar - apie Rygą.

B. d.