Vandenis prieš Jėzų Kristų

"New Age" - tai utopija, sako Bažnyčia. Dvi Vatikano ministerijos paskelbė raportą apie naujus religinius judėjimus, kurie tvirtina esą ateitis priklauso jiems, o ne organizuotai krikščionybei. Apie tai daug diskutuojama. Savo požiūrį išsakė ir lenkų eseistas Adamas Szostkiewiczius. Jo straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Žuvų era baigiasi, ateina Vandenio era. Žuvys - krikščionybės simbolis. Tai buvo konfliktų ir pasidalijimų metas. Vandenio laikai bus Naujoji era, t.y. "New Age", kai pasaulyje įsigalės taika, harmonija ir bendradarbiavimas. "New Age" himnas gali būti miuziklo "Plaukai" daina: "Kai Mėnulis įeis į Septintuosius namus, o Jupiteris susilygins su Marsu, Taika užkariaus žemę, o meilė vadovaus žvaigždėms. Jau švinta Vandenio era - harmonijos ir supratimo, užuojautos ir pasitikėjimo, tikrojo proto išsilaisvinimo era."

"Plaukai" ("Hair") buvo kultinis hipių kontrkultūros reginys. Jo pagrindu filmą sukūrė Milošas Formanas. Tačiau tai buvo prieš trisdešimt metų. Nejau vėl grįžtama į anuos laikus?

"New Age" neturi gero vardo Bažnyčioje. Pamfleto dvasia parašytos knygos ir straipsniai paverčia "New Age" beveik šėtoniško sąmokslo prieš Bažnyčią ir krikščionybę įrankiu. Šiame fone Vatikano ataskaita išsiskiria dalykiškumu, tačiau nelieka jokios abejonės, kad ataskaitos autoriai atmeta visą "New Age". Popiežiaus kultūros tarybos vadovas kardinolas Paulis Poupard’as, pristatydamas Romoje ataskaitą, jos turinį glaustai pasakė vienu sakiniu: "New Age" - tai sufalsifikuota utopija, kuri privalo atsakyti į laimės troškimą".

Lenkų "New Age" žinovui, Jungo psichologijos populiarintojui ir ezoterinės minties veikalų vertėjui bei žurnalo "Gnoza" redaktoriui Jerzy Prokopiukui tokia etiketė nepriimtina: "Plačiai suvokiamas "New Age" judėjimas turi didžiulį gyvenimo praktikos bagažą. Pavyzdžiui, Rudolfo Steinerio antroposofijos kryptis sukūrė alternatyvų naujos civilizacijos kūrimo pasiūlymą, apimantį visas sritis - ir žemdirbystę, ir mediciną, ir bankininkystę. Taigi tai nėra utopija, bet jau realus pasiūlymas. Kita vertus, jei polemizuotume su Bažnyčia, kamuoliuką reiktų mesti atgal: jau 2000 metų katalikiškoji utopija bando kažką nuveikti ir nuveikė visai nedaug, tad ne "New Age" reikia kaltinti falsifikavimu."

Knygos "New Age" autorius Krokuvos filosofas Bartłomiejus Dobroczyńskis nėra sužavėtas kardinolo Poupard’o žodžiais, tačiau jis mano, kad ataskaitos autoriai yra atsargūs ir vertindami šį reiškinį supranta, kad jis labai sudėtingas ir platus.

Kas iš tikrųjų yra "New Age"? Jei katalikybę palygintume su gotikine katedra, o jos išpažintojus - su disciplinuota dvasininkų vadovaujama armija, tai "New Age" atrodytų kaip marga idėjų bei gaminių mugė, kurioje sukiojasi religinių partizanų grupelės, neturinčios jokio štabo.

Norintiems pajusti "New Age" dvasią galima parekomenduoti apsilankyti vadinamajame ezoteriniame knygyne. Vidus kvepia indiškais smilkalais, pilna knygų ir suvenyrų, padėsiančių keliauti po Vandenio šalį. Čia yra ir knygų apie Tolimųjų Rytų religijas, ir apie "pagoniškus" tikėjimus (keltų, druidų, raganų, Amerikos ir Azijos šamanų), darbų apie parapsichologiją, aiškiaregystę, spiritizmą; feng shui, natūraliosios medicinos, jogos, meditavimo, pozityvaus mąstymo patarimų; astrologinių traktatų, taro vadovėlių, ekologijos, holizmo ir t.t.

Žinoma, ir suvenyrų - piramidžių, angelų bei kitokių dievybių figūrėlių, kortų, būgnelių, flakonų su aromaterapijos aliejais, kasečių ir kompaktinių plokštelių su etnine bei relaksacijos muzika iš įvairiausių pasaulio kultūrų. Visai tai galima rinktis pagal savo interesus ir pomėgius. Iš tų kaladėlių galima sudėlioti nuosavą gyvenimo filosofiją. Pavyzdžiui, galima laikyti Jėzų Kristų vienu didžiausių žmonijos mokytojų, nei blogesniu, nei geresniu už Budą ar Mahometą, ir sekti jo mokymu tiek, kiek jis jus įtikina. Tam Bažnyčios tarpininkavimas ir nereikalingas.

Tokių knygynų rasime visame globaliame kaime. Kam tai nepatinka, tegu prisimena, kad ir iš krikščionybės gyvena daugybė įvairiausių devocionalijų gamintojų bei pardavėjų. Esmė ne tai, kad pinigai "daromi" iš daugiau ar mažiau gilių dvasinių poreikių, bet tų poreikių diagnozė.

Vatikano ataskaita laiko "New Age" tikrosios religijos, kuri turi numalšinti šiuolaikinio žmogaus dvasinį alkį, pakaitalu ir todėl jį atmeta. Bažnyčia primena, kad "New Age" "vanduo" gerokai pradvisęs, o troškulį reikia malšinti gyvu vandeniu, kurio šaltinis yra Kristus. Tai suprantama, nes Bažnyčia negali siekti kompromiso su kitomis religijomis. Popiežių Joną Paulių II konservatyvieji katalikai atakavo net už tai, kad Asyžiuje jis meldėsi už taiką, o mišiose dalyvavo ir budizmo, induizmo, islamo ir Amerikos indėnų religijų išpažintojai. Bažnyčios kritikams tai buvo įrodymas, kad "New Age" pateko net į Bažnyčios širdį.

Tokį pat nepasitenkinimą sukėlė ir poteromanija. Knygų ir filmų apie mažąjį burtininką Harį Poterį kultas buvo apšauktas pagonybe. Į puolimą ėjo ne tik katalikai, išimti filmus apie Poterį iš kino ekranų reikalavo net Rusijos, Graikijos, Kipro stačiatikiai.

Ataskaitoje su nerimu rašoma, kad alternatyvios dvasinės-religinės srovės domina ne tik katalikus, bet ir klierikus bei kunigus. Teologai svarsto, kas atsitiko, kad krikščionys nebesugeba atskirti religijos nuo jos padirbinių bei pakaitalų. Vatikano ataskaita ne iki galo atsako į tuos svarbius Bažnyčios ateičiai klausimus.Vienas iš jos redaktorių kunigas Peteris Fleetwoodas tvirtina, kad "galima būti geru kataliku ir užsiimti joga, žiūrėti filmus apie Harį Poterį, net klausytis per radiją horoskopų". Vieni tai suvoks kaip humoro jausmo ir sveiko proto požymį, tačiau kiti tame įžvelgs dviprasmišką signalą, nutrinantį ribas tarp tikėjimo ir populiariosios kultūros.

Kaip baigsis Bažnyčios armijos ir "New Age" partizanų mūšis? Bartłomiejus Dobroczyńskis sako, kad Vatikano dokumentas pavėlavo maždaug 20 metų: "Dabar jau yra "postNewAge". Ataskaitos autoriai klysta manydami, kad kiekvienas kultūros reiškinys turi būti Bažnyčios formos ir struktūros. Jie mano, kad "New Age" galima susisteminti." Tačiau tai neturi nieko bendra su realybe. Pasak Dobroczynskio, pagrindinis tikrovės bruožas yra dvasingumo decentralizacija: "Dvasingumas sklaidosi. Intensyviai vyksta procesas, kurį religijos sociologai vadina religijos deinstitucionalizavimu ir privatizavimu. Iš religijos vis dažniau pasirenkami tam tikri dalykai, apeinant tai, kas liko. Tačiau ir kai kurie reiškiniai perima funkcijas, kurias anksčiau atliko religija. Tai ekstremaliosios sporto šakos, technomuzika, roko grupių koncertai, seksas, politika, verslas. Žmogus dalyvauja gyvūnų teisių judėjime, yra vegetaras ir dar feministas." Šiose srityse žmonės suranda tai, ko anksčiau ieškojo religinėje bendruomenėje. Bažnyčia to tarsi nepastebi, o gal nežino, kaip elgtis?

Bažnyčia su viltimi žiūri į vis didėjantį susidomėjimą vienuolynais, kurie siūlo pasauliečiams galimybę atsiskirti nuo pasaulio savaitgaliui ar ilgesniam laikui. Tačiau tai, kad Vakaruose vis daugiau žmonių išperka tokias rekolekcijas, visai nereiškia grįžimo prie reguliarių ir tradicinių religinių praktikų. Tai greičiau dar vienas pavyzdys reiškinio, kai svarbu tampa "kaip", o ne "kas".

Šių dienų kultūros scenoje šalia ortodoksinių ir alternatyvių religijų yra ir dar ambicingesnių aktorių. Vienas "New Age" tyrinėtojų Alexandras Brooksas įspėja, kad nauji religiniai-dvasiniai judėjimai gali atvesti į bevališkumą, nesugebėjimą atsakyti į naujųjų laikų iššūkius: "Švelniai tariant, "New Age" siekia formuoti labai jautrius, taigi lengvai pasiduodančius manipuliavimui žmones, apie kuriuos svajoja direktoriai, biurokratai, ryšių su visuomene specialistai". Bažnyčios žlugimu ir bėgimu nuo realybės "New Age" geriausiai pasinaudotų politiniai tironai.

Pagal "Polityka" parengė Kora Ročkienė