Nereikia mūsų moralizuoti

Vasarą kino teatrai paprastai rodo idiotiškus filmus, kurių herojai pasižymi nebent žmogiškosios kvailybės gelmėmis. Joelio Schumacherio "Taikinys telefono tinkle" ("Phone Booth", JAV, 2002) šiame fone - maloni išimtis. Išimtis net ir režisieriaus ("Klientai", "8 mm"), kuris garsėja kaip tipiškas Holivudo amatininkas, kūryboje. Aišku, kad didžioji sėkmės dalis atitenka scenaristui Larry Cohenui, kuris ne tik sugalvojo ekstremalią išeities situaciją, bet ir sumaniai rutulioja ją per visą filmą.

Taigi pagrindinis filmo herojus Stju (Colinas Farrellas, neseniai suvaidinęs blogiuką filme "Drąsiaširdis") telefono būdelėje atsako į skambutį. Skambina žudikas, kuris žino apie Stju beveik viską. Žudikas (Kiefer Sutherland) nekenčia melo ir jau nušovė du jame paskendusius piliečius. Jis, matyt, neabejoja, kad Stju laukia tas pats, juolab kad ir Stju profesija - atstovas ryšiams su visuomene - jį dar labiau įpareigoja meluoti.

Tačiau Stju nepateisina snaiperio vilčių. Jis ima kovoti už save ir už tuos, kuriuos myli. Sakyčiau, kad filmo kūrėjai apsunkina savo užduotį tuo, kad Stju - joks didvyris ir net ne šimtaprocentinis niekšas. (Tokiu atveju situacija vizualiai būtų dramatiškesnė.) Jis - labai banalus, net pilkas žmogelis, dėvintis brangų kostiumą, laikrodį falsifikatą, mielai meluojantis ir išnaudojantis kitus. Niujorko telefono būdelėje jis atsidūrė todėl, kad nesiryžta skambinti iš mobiliojo telefono (gali sužinoti žmona) jaunai aktoriukei, kurią nesėkmingai mergina. Tačiau viso to pakanka, kad žudikas pasirinktų jį.

Banalybės drama filme rutuliojama labai nuosekliai. Iš pradžių pagąsdinęs Stju ir jo akyse nužudęs sutenerį, žudikas pradeda psichologiškai terorizuoti herojų. Žudiko tikslas - priversti Stju apsinuoginti daugybės žmonių (įvykį seka ne tik gatvės žiopliai, bet ir daugybė televizijos kanalų), bet svarbiausia - žmonos ir jos konkurentės akyse. Neviltis, situacijos absurdiškumas ir neišvengiamumas priverčia Stju tai padaryti. Tačiau kartu Stju nustebina žudiką, nes tarsi išpažinęs ir savo melą, ir savo kaltes, jis prabyla apie meilę ir baimę ją prarasti.

Vilties kruopelė, kurią filmo pabaigoje žiūrovams pažeria kūrėjai (Stju susitaiko su savimi ir pasauliu, apsivalo ir išsaugo žmogiškumą) labai greitai pasirodo gana iliuziška. Žudikas, kurį pamatome tik paskutiniuose kadruose, savo žygį žada tęsti. Kiek dar tokių banalybės psichodramų jis "sukurs"?

Kad visa tai ne iš piršto laužta, parodė gyvenimas: nors filmas sukurtas pernai (premjera įvyko rudenį Toronto festivalyje), į ekranus jis buvo išleistas po gero pusmečio. Mat rudenį Ameriką sukrėtė tikrojo snaiperio gaudynės. Žudikas šaudė į žmones jiems išėjus iš parduotuvių, degalinėse.

Kita vertus, sakyti, kad Stju yra tiesiog joks, įsikūnijusi banalybė, būtų neteisinga. Colinas Farrellas jį vaidina labai tiksliai, iškart neatskleisdamas visų kortų. Kalbama, kad scenarijus buvo skirtas Jimui Carrey, bet šis atsisakė. Tuo blogiau jam ir geriau mums, nors "Trumeno šou" Carrey įrodė, kad gali vaidinti. Užtat Farrellas savo šansą išnaudojo su kaupu. Dabar jis rengiasi vaidinti Aleksandrą Makedonietį Oliverio Stone’o filme.

Įsimena ir Forestas Whitakeris, suvaidinęs išmintingą, gyvenimo negandų prislėgtą policijos kapitoną, nors, aišku, jo personažas taip pat balansuoja ties banalybės riba - šių dienų amerikiečių kine geras policininkas būtinai turi būti juodaodis.

Tačiau tikruoju Farrello partneriu filme tampa operatorius. Matthew Libatique’as, kuris atkreipė į save dėmesį Darreno Aronofsky filmuose, "Taikinyje telefono tinkle" išnaudoja ir savo videoklipų kūrėjo patirtį. Vienas Niujorko gatvių kampas filme ne tik pulsuoja gyvybe, nors veiksmas iš esmės visiškai teatrališkas. Įvairūs rakursai, tikslūs kameros judesiai, kadre įterpti pašnekovų veidai, apskritai operatoriaus darbas liudija Libatique’o meistriškumą, jo autorystę.

Tačiau bandymas susieti tai, kas įvyko vienoje telefono būdelėje, su metafizika, kai filmo pradžioje ir pabaigoje, skambant dainos žodžiams "Operatore, sujunk mane su dangumi", į tą būdelę pažvelgiama iš kosminių aukštybių, atrodo gana prikišamai. Stju ir Dievas? Manhatanas ir visata? To jau aiškiai per daug. Atsiprašau, bet nereikia mūsų moralizuoti.

Živilė Pipinytė