Muzika

Universalusis Gidono Kremerio pasaulis

"Vilniaus festivalio" koncertai su "Kremerata Baltica" ir Gidonu Kremeriu

Vladas Zalatoris

iliustracija
Gidonas Kremeris ir Marija Nemanytė
M. Raškovskio nuotr.

Kiekviena jo nata - kaip perlas. Vaiskus, tyras, spinduliuojantis savo pirminę vertę. Šalia dar ir dar; motyvų mozaikoje gimsta naujas prasmių pasaulis, atsiveriantis virš hipnotizuojančio pirmapradžio grožio. O garsas... Jis netenka daiktiškumo. Charakteristikos - intonacija, tembras, štrichas, pulsas - pasilieka šiapus, salės aiduose, entuziastingos publikos ovacijose, iškilmingoje koncerto aplinkoje.

Kalbėti apie Gidoną Kremerį įprastomis sąvokomis - tolygu klaidžioti žodžių labirintuose. Tobulas meistriškumas, originaliausias talentas, neeilinė muzikos asmenybė - patys skambiausi epitetai tik nuslysta paviršiumi neužkabindami esmės. Sakyti apie jį: žymusis Smuikininkas, net iš didžiosios "S", - reiškia priskirti jį kad ir garsiausių smuikavimo meistrų "cechui", pastatyti greta kitų, nors ir suteikiant titulą "pirmasis" tarp lygiųjų. Nes Kremeriui, regis, tarsi gimusiam su smuiku rankose, smuikininkui aukštybių valia, jo instrumentas, jo "Guarnerius del Gesu", - tik priemonė, ne tikslas, ir tai girdime, jaučiame kiekvieną akimirksnį.

Tikslas? Galbūt apie jį pasakyta: kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika? Bet G. Kremeris palieka toli nuošalyje ir šią sparnuotąją frazę... Juk muzika pagal apibrėžimą yra "garsų menas", o Kremerio mene garsas, kad ir nušlifuotas iki tobulumo (o galbūt būtent dėl to), - lyg "žydroji paukštė", nepagaunama, nes išnykstanti vos ją palietus...

Gidonas Kremeris - kūrėjas. Jo pasaulis - universalijų pasaulis. Paliekantis skliaustuose ne tik konkrečią, medžiagiškąją muzikos duotybę, bet ir dažnai aukštesnį jos lygį - stilių. Ratu apibrėžęs savo harmoningą būtį, suteikęs laikui amžinumo, jis ten, kur forma...

Bet tokios mintys apninka po koncerto, o kol kas triukšmingi aplodismentai primena mums, kad egzistuoja ir šis pasaulis - su "Vilniaus festivaliu", Filharmonijos sale ir kameriniu orkestru "Kremerata Baltica".

Birželio 17-oji. Programoje - A. Vivaldi Koncertas smuikui ir orkestrui A-dur, K. Pendereckio "Sinfonietta per archi" (1991), A. Schnittke‘s Concerto grosso dviem smuikams ir kameriniam orkestrui (1985), F. Schuberto Kvartetas G-dur, op. posth. 161 (V. Kissino versija orkestrui).

Vivaldi su G. Kremerio solo - tarsi uvertiūra, ir po jos - Pendereckio opusas, atliekamas be dirigento, pavergiantis ir išimtine, net drastiška muzikos ekspresija, ir aukščiausios klasės orkestro griežimu. Įtaigius tutti perima įvairių instrumentų - violončelės, smuiko, alto - polilogai. Kiekvienas atlikėjas - ne tik puikus orkestrantas, bet ir solistas.

Concerto grosso - kontroversiška, rezignuojanti mūsų amžininko išpažintis. Nenuspėjami minčių zigzagai, komplikuotos prasmių kryžkelės. Schnittke - visad iššūkis klausytojui. Ir dar rimtesnis iššūkis atlikėjui. Šalia G. Kremerio solo griežianti Marija Nemanytė nėra jo šešėlyje. Sudėtingiausias programos kūrinys tampa vakaro ašimi.

Antra koncerto dalis skirta Schubertui. Formaliai mažoriniame jo kvartete nuolat girdėti tragizmo gaidos. Jos primena skambėjusius Pendereckį ir Schnittke; ši nuotaika - programos vientisumo raktas.

Griežiant Schubertą, G. Kremeris - koncertmeisterio vietoje. Nuolat tramdoma jo smuiko aistra suteikia aukštos iškalbos toną visam orkestrui. Atmintin įstringa G. Kremerio ir pirmąja violončele griežiančios Kristinos Blaumanės duetai, puikiai valdomas Daniilo Grišino altas. Kūrinio iškilumą atliepia subtili viso kolektyvo muzikavimo kultūra. Pagarsėję Schuberto "dieviškieji ilgumai" neprailgsta...

Tarptautinę "Kremerata Baltica" sudėtį puošia net keliolika lietuvaičių. Smuikininkai Džeraldas Bidva, Indrė Čepinskienė, Miglė Dikšaitienė, Inga Gilytė, Rūta Lipinaitytė, Marija Nemanytė, Miglė Serapinaitė, Rasa Vosyliūtė, altininkai Vidas Vekerotas ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė, violončelininkė Giedrė Dirvanauskaitė, kontrabosininkas Danielius Rubinas. Jie - mūsų muzikos šiandiena ir ateitis. Yra kuo didžiuotis!

Publikos jausmai kunkuliuoja, ji negali be biso paleisti "Kremeratos". Skamba D. Oistracho instrumentuotas F. Schuberto-F. Liszto Valsas-kaprizas su G. Kremerio solo. Salę paskandina stovinčių klausytojų ovacijos... Bet! Skamba kaip paradoksas: kad ir koks savitas, viską pažymintis savo išskirtine praba, G. Kremeris kartu labai klasiškas. Brandos, pusiausvyros, saiko prasme. Iš principo lakoniškas. Net grodamas Schuberto-Liszto pasažus. Bisui.

Antrasis G. Kremerio vakaras "Vilniaus festivalyje". Filharmonija, birželio 19-oji. Scenoje kartu - Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Perfrazuokime: viskas bijo laiko, laikas bijo Kremerio interpretacijos. Perdaug kategoriška? Sušvelninkim: "visiškai paklūsta interpretacijai". Nes vienas esminių Kremerio, kaip atlikėjo, bruožų - muzikos laiko perkūrimas. Kai skamba G. Kremerio smuikas, sunyksta sąvokos: rubato, accelerando, smorzando ir t.t. Formaliai žiūrint - taip, tai yra, giliau - yra, bet ne taip.

Pirmojo programos kūrinio - J. Sibeliuso Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47, - pradžia. G. Kremeris griežia "pakilęs virš" metro - muzikos laiko mato. Tai ne tik tempo svyravimai, vos girdimi nesutapimai su taktų tinkleliu. Tai visų pirma didžiulė kibirkščiuojanti emocinė koncentracija. Begalinės melodijos superekspresija. Drauge - vidinis santūrumas, dramatizmo ir lyrikos pusiausvyra. Šiedu poliai palaiko vyksmo įtampą.

Po pertraukos skamba B. Britteno muzika: Koncertas smuikui, altui ir orkestrui bei Variacijos ir fuga Purcello tema ("Vadovas po orkestrą jaunimui"). Pastarasis kūrinys - visų geriausių orkestro savybių veidrodis - įaudrina ir taip jau įkaitusią publiką. Spalvinga, meistriška orkestruotė - atlikėjai demonstruoja savo virtuoziškumą, - aliuzijos į buitinius pramoginius žanrus, nuolat plazdenanti angliško humoro dvasia. Klausytojai su kaupu gauna įspūdžių. "Vilniaus festivalio" publikai patinka tokios žaidimo taisyklės, ir jos laukia visiškas pasitenkinimas. Nacionalinis simfoninis orkestras ir J. Domarkas palydimi taip pat pakiliai, kaip ir G. Kremeris.

Jis ir altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė - dvigubo B. Britteno Koncerto solistai. Altas dėsto muzikos situacijas pilnu balsu; smuikas sotto voce perteikia niuansus. Altas - pagrindinis veiksmo herojus, valingas, užtikrintas, iniciatyvus; smuikas - kiek atokiau, įdėmus, slėpiningai išlaikantis pauzes...

Duetu su Ū.U. Žebriūnaite bisui atliekamas tango baigia Gidono Kremerio pasirodymą "Vilniaus festivalyje". Aistra ir nusivylimas, kartėlis ir ekstazė - šios muzikos kaukės kviečia mus čionai, į šį gyvenimą. Pasiduodam apžavams, grįžtam...

Bet! Pabandę perprasti universalųjį Gidono Kremerio pasaulį.