SK

Anna Gavalda. Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų. Vertė V. Papievis. Vilnius, "Baltos lankos", 2003, 166 p.

Neseniai leidykla "Baltos lankos" išleido kultinės (aišku, Prancūzijoje) rašytojos Annos Gavaldos novelių rinkinį "Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų".

Vizualiai malonus leidinys kietais viršeliais, kurio paviršiuje pavaizduota tarp pirštų susipynusi virvelė. Kokia juodos virvelės reikšmė? Ko laukti - žaidimo (mokyklos laikais žaisdavom kažką panašaus)? Ar painaus naratyvo?

Gavaldos kūrybinis kelias (pirmiausia perskaitau knygos anotaciją ir autobiografinę dalį) - prieštaringas ir dramatiškas, todėl subtiliai dera prie viršelio. Trumpoje autobiografinėje atkarpoje rašytoja sako išbandžiusi "daug nereikšmingų darbų: pardavėja, padavėja, kasininkė, darbininkė, au pair auklė JAV, santuokos skelbimų, meilės romanų ir straipsnelių apie daržoves bei vaisius redaktorė…". Reiktų paminėti dar ir Sorbonos universiteto šiuolaikinės literatūros diplomą. Tad plika akim matyti, kad juoda virvelė simbolizuoja Kelią. Pirštų simbolika lieka paslaptimi, nebent ją padėtų iššifruoti viršelio dailininkė Lina Bastienė.

12 novelių rinkinio "Aš noriu, kad…" taikinyje yra meilė, į ją krypsta "visos kūrinio linijos". "Atvykęs į Rytų stotį visada slapčia tikiuosi, kad kas nors mane pasitiks", - sau mąsto namo grįžtantis kareivis. Tai ir tampa knygos leitmotyvu. Ar įmanoma dar ką nors nauja ar vertinga pasakyti apie šį labiausiai literatūroje eksploatuojamą jausmą? Jei dar yra likę nišų - galbūt Tiesai, Mirčiai, Pažangai ar Geismui, bet ne meilei, todėl rašyti šia tema šiandien reiškia riziką. Gavalda rizikuoja ir rašo.

Rašytojos piešiamos meilės spalvų paletė gana plati: komiška ir tragiška, kasdieniška ir išskirtinė, užsimezganti ir "nusibaigusi", troškimo meilė, motinos meilė, meilės nebuvimas. Bet labiausiai Gavaldai patinka aprašinėti jos uvertiūras, savotišką brendimą, primenantį nokstančią braškę. Kaip įprasta, novelių veiksmas rutuliojasi iki šios ribos - ir tada… "mūsų širdys suvirpa".

Trumpos istorijos turi vieną bendrybę - jos lengvabūdiškai romantiškos, jų misija - lyg amour fou suvedžioti skaitytoją. Tačiau Gavaldos novelės intriguoja ne tiek siužetu (tai nėra trash istorijos, jose nėra prievartos, sekso, atgarsių, groteskiškų kankinančių scenų), kiek įtaigiai aprašomais personažais ir charakteriais. O kaip sako Jose Ortega y Gassetas, smagu žiūrėti tuos filmus, kuriuose malonūs ir įdomūs ir aktorių vaidmenys, ir fiziniai jų privalumai. "Filmas, kuriame vaidintų simpatiškas detektyvas ir jauna amerikietė, galėtų tęstis nenutrūkstamai mūsų visai nevargindamas." Kažką panašaus galima patirti ir skaitant Gavaldos istorijas.

Novelių veikėjai, teigiama knygos anotacijoje, yra "tik žmonės, su kuriais net nepasukdamas į jų pusę galvos kasdien prasilenki". Autorė veikia it slapta kamera, o slaptas veikėjo filmavimas, kaip mes žinome, jaudina taip, kaip Trumeno gyvenimas vonioje gulintį vyriškį ("Trumeno šou", rež. P. Weiras). Ir stebime Gavaldos plunksnos padedami: besilaukiančios moters išgyvenimus (novelė "P. N. N."), vyro ir moters kelionę "užsienietiška mašina" (novelė "Vyras ir moteris"), dviejų seserų gyvenimo atkarpą (novelė "The Opel Touch"), o novelėje "Epilogas" kamera nukreipiama į menamus pačios autorės patyrimus. Žinoma, novelės, be jau minėtų personažų, turi dar ir "įvykį". Dažniausiai pakanka vieno.

Todėl aptariamos novelės lengvos it prancūziški pusryčiai, prisotintos prancūziškumu, paryžietiškumu ir netgi atitinka Bonaldo žurnale "Mercure de France" (1806) paskelbtą garsią formulę - "Literatūra yra visuomenės išraiška". Savo išraiška, plastika ir vaizdais jos (jei noveles laikytume filmo kadrais) šiek tiek primena filmą "Amelija iš Monmartro". Tačiau filmas su sentimentaliai suvertais poetiškai-romantiškais-paryžietiškais-neva-gražiais vaizdais po pusvalandžio žiūrėjimo sukelia žiovulį ir frustraciją, tuo tarpu lengvos Gavaldos istorijėlės (nors siūbuodamos ties riba) siūlo inteligentiškesnę pramogą. Autorė net savaip ironizuoja Rašytojos vaidmenį, į savąjį Produktą žvelgdama iš toliau: ji nutuokia, kas ir kodėl jį skaitys: "Juk nepradėsit skaityti "Arlekino" serijos romanų, kai sėdite už stalo "Lipp" ar "Deux Magots" (reikia žinoti, kad "Arlekino" serija - tai meilės romanai, o kiti du pavadinimai priklauso prabangiems Paryžiaus restoranams).

Pirmosios autorės knygos kelias buvo sunkus, visos leidyklos rankraštį atmetė (menka paralelė su "Hario Poterio" leidimu). Kiek vėliau jį ryžosi išspausdinti (1999 m.) nežymi Paryžiaus leidykla "la Dilettante", kuriai lošimas va bank atsipirko (išpirkta 200 000 knygos egzempliorių). Visai neseniai ta pati leidykla išleido ir rašytojos romaną "Aš jus mylėjau".

"Baltų lankų" variantas pasirodė su "SK" ženklu, reiškiančiu savaitgalio knygą. Tai turėtų simbolizuoti, kad ji bus (ir turi būti) skaitoma savaitgalį, virtuvėje, kopose ar valtyje ("lyjant šiltam vasaros lietui", kaip dainuojama per LR 1-ąją programą). "Juk mėgstat istorijėles. Tokias širdį pakutenančias istorijas apie daug žadančius vakarus ir vyrus, kurie bando įtikinti esą viengungiai ir truputėlį nelaimingi." Žinau ir aš, kad savaitgalio skaitytojai "istorijėles" pamėgs. Gavaldos piešiamas pasaulis yra pažįstamas ir mums, o kartu svetimas ir egzotiškas: jo vaizdai atitinka Prancūzijos mitą, visgi jame veikia kitokie (nei, pvz., Hugo-Zola tipo) charakteriai ir aistros. Akivaizdu ir tai, kad šiuolaikinis prancūziškas sociumas nuo lietuviško taip pat gana toli. Tačiau keblumų skaitytojas nepatirs: novelės neišmuš jo iš vėžių, tikriausiai neišklibins ir kultūrinių bei psichologinių nuostatų. Bartiškasis jų tekstų audinys švelnus lyg "Calais" nėriniai, kuklių prancūzaičių rankų darbo vaisius, švelnūs, gražūs, mieli, minkšti, nepamirštami, kaip tie saldainiukai, kurie tirpsta burnoje, bet ne rankoje."*

Knygą galima skaityti ir prancūziškai, www.amazon.com ją siūlo už 4,28 eurus.

Šarūnas Monkevičius

_________________

* Aliuzija į Prancūzijoje gerai žinomą saldainių reklamą.