Teatras

Avinjono susitikimai

56-asis Avinjono teatro festivalis

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija

Tarptautinis Avinjono teatro festivalis, vykstantis jau penkiasdešimt šeštąjį kartą, nekeičia nei vietos, nei laiko. Tradicija čia svarbesnė už viską, tačiau ne teatrinė. Beveik kiekvienais metais festivalis po truputį keičiasi, atsižvelgdamas ir į savo žiūrovų pageidavimus, ir į vykdomas programas.

Atšventęs savo 50-metį, Avinjono festivalis jau 1997-aisiais pradėjo ruoštis ir telkti jėgas renginiui, įvyksiančiam 2000-aisiais ir vėliau. Jau tada, galima sakyti, ilgametis festivalio direktorius Bernard’as Faivre d’Arcier buvo numatęs 2000-ųjų gaires: tapti Rytų ir Vakarų šalių teatro projektų koprodiuseriais, įtraukti į šią veiklą kitus stiprius Europos festivalius ir teatrus. Taip gimė "Teoremos" projektas, vainikavęs trejų metų pastangas. Šis projektas iki šiol tęsia savo įsipareigojimus, todėl festivalio svečiai turi progos susipažinti su vis naujais kūrėjais arba pratęsti savo pažintį su ankstesniaisiais.

Vienas pirmųjų dar 1997 m. festivalyje apsilankė Oskaras Koršunovas, parodęs "Ten būti čia" ir "Senę". Todėl šis režisierius gali vadinti save ne festivalio "naujiena", o senbūviu; pastaraisiais metais dauguma jo teatro premjerų įvyksta Avinjone, nes festivalio žiūrovai ir kritikai stebi režisieriaus "raidą". 1998-aisiais Avinjone buvo parodytas ir Eimunto Nekrošiaus "Hamletas".

Šįmetis festivalis, anot jo direktoriaus, nesikeis ta prasme, kad dar labiau sustiprins savo ryšius su svečiais ir žiūrovais. "Mes negrįžtame atgal, o tik tęsiame ir atnaujiname susitikimus", - sako direktorius. Todėl šįmet programoje vėl atsiranda Ariane Mnouchkine, Peteris Brookas, Valere’as Novarina, Bartabasas, Thomasas Ostermeieris, Angelinas Preljocajas, Alainas Platelis, Janas Fabre ir kiti - kūrėjai, kurie kiekvienas savaip keitė mūsų požiūrį į šiuolaikinį teatrą ar šokį. Tarp pažįstamų - kitos, nuo Berlyno iki Baltijos jūros besidriekiančios Europos kūrėjai: Krzysztofas Warlikowskis ir Krystianas Łupa, Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas. Tiesa, pastarajam mūsų režisieriui, festivalyje parodysiančiam Jeano-Luco Lagarce’o "Tolimą šalį", tai bus pirma tokia ypatinga kelionė: prancūzai pamatys ir galės įvertinti savo mylimo autoriaus lietuvišką sceninę interpretaciją.

Liepos 8-28 d. vyksiantį festivalį, kuriame bus parodyti 33 dramos ir šokio spektakliai, Popiežių rūmų garbės kieme atidarys Alainas Platelis. Jo naujausias darbas "Wolf’" skirtas Wolfgangui Amadeui Mozartui. Scenoje - tuzinas šunų, jie Plateliui asocijuojasi su grėsme: visuomenė apimta politinės ar ekonominės baimės, baimė ją valdo. Kaip tik šiam siaubui režisierius priešpriešina gyvenimo džiaugsmą teigiančią Mozarto muziką ir jo ekscentrišką asmenybę. "Grynas šokis manęs nedomina, - sako Platelis. - Individualybės mane domina ir traukia labiau nei jų plastiniai gabumai. Tačiau ir to negana. Kiekvieno jų aistra daugiau ar mažiau išreiškiama judesiu. Jų susidūrimas - štai kas labiausiai uždega."

Prancūzų režisierius Ericas Lacascade, kurį ne kartą norėjo į savo "Meno fortą" pasikviesti Nekrošius, šįmet festivalyje pristatys dar vieną Čechovo pjesę - "Platonovas". Režisierius jau yra statęs "Ivanovą", "Šeimos ratą trims seserims", "Žuvėdrą". Šiuo spektakliu, anot režisieriaus, jis nori grįžti prie pirmo Čechovo darbo, pirmo akmens. "Platonovas" pasakoja grupės pagimdyto ir suformuoto individo istoriją. Jis kartais nuo jos išsigelbėja, pabėga, norėdamas įtvirtinti savo individualybę, tačiau grupė vėl jį įtraukia. Grupė sudaryta iš stiprių, bet vienišų individualybių. Ir todėl šis pusiausvyros radimas man įdomus ir kūrybiškai, ir politiškai..."

Belgas Janas Fabre - kraujo ir brutalumo scenoje meistras - toliau tęsia dar 1996 m. pradėtas "kraujo" istorijas ir pagal viduramžių pasakas kuria naują spektaklį "Aš esu kraujas". Choreografas, rašytojas, kino režisierius ir dailininkas gyvena Anvere ir su savo trupe formuoja siužetus, paties vadinamus "elegantiškomis provokacijomis". Menstruacijų kraujas, efuzijos, socialinės švaraus ir blogo kraujo klišės, kastracija, luošinimas - visa tai yra žiūrovus sukrečiančiuose režisieriaus įvaizdžiuose.

Festivalio senbūvis ir puošmena - arklių teatro trupė "Zingaro" su jos vadovu Bartabasu - šįmet parodys naują savo spektaklį "Loungta, vėjo plaukai". Bartabasas pastaraisiais metais domisi Rytų kultūra; ankstesniuose spektakliuose "Chimera", "Eklipsė" dominavo indėnų ir korėjiečių muzika bei ženklai. Naujausiame - ne tik tibetiečių dainos ir ritmai, bet ir kaukės, kurias užsidėję atlikėjai, kartu su stebėtinai jautriai spektaklyje dalyvaujančiais arkliais, žąsimis ir žiurkėmis, sukuria įspūdingą antgamtišką reginį. Į Avinjoną spektaklis atkeliaus pabuvojęs Maskvos A. Čechovo festivalyje.

Vokiečių teatro individualybė Thomasas Ostermeieris savo naujausiam spektakliui pasirinko Henriko Ibseno "Lėlių namus (Norą)". Anot režisieriaus, pjesės personažai įkūnija jauną XXI a. buržuaziją; Nora atrodo "ištekėjusi" už reklaminės laimės schemų. Tarsi automatas ji priima brangios Barbės pavidalą, ja rūpinasi jos vyras Helmeris - jaunas, tolerantiškas, atviras ir linksmas bankininkas. Režisierius sprendžia moterų emancipacijos priežastis ir kaip jų geriausią pavyzdį pateikia Noros dramą.

Lenkų 41-erių metų įžymybė Krzysztofas Warlikowskis ypač išrankus literatūrinei medžiagai. Jo naujausias spektaklis - dviejų "Dibuko" versijų (Sholemo An-skio ir Hannos Krall) interpretacija. Krall - šiuolaikinė žydų kilmės lenkų autorė, kuri, transformuodama An-skio siužetą, kuria autentišką Holokaustą išgyvenusio vyro sūnaus Adamo S. istoriją. Adamas S. gyvena Niujorke, apsėstas savo pusbrolio, kuris dar vaikas dingo Varšuvos gete, "dibuko" Režisierius pasakoja žydų tautos istoriją pradedant ikikarine Centrinės Europos diaspora ir baigiant šiuolaikine vakarietiška bendrija.

Warlikowskio mokytojas Krystianas Łupa festivalyje pristatys Dea Loher "Klaros ryšius". Anot režisieriaus, socialinė, vedybinė, profesinė "normalizacija" yra simptomiška mūsų laikui: "Dalyvaujame gimstant kartai "vaikų", kurių tėvai patys turėjo brendimo problemų. Mane visada domina individo ribų transgresija. Šiandien transgresijos yra mūsų vidinių prieštaravimų, nevilčių, spaudimų ir dviveidiškumo grėsmės rezultatas, kuris mus gena iš mūsų dvasiškumo sferų."

Kitaip nei 1985 m. statytos "Mahabharatos", kurioje vaidino virš dvidešimties aktorių ir penki muzikantai, Peteris Brookas (kartu su scenaristais Jeanu-Claude’u Carriere’u ir Marie-Helen Estienne), grįždamas prie paskutinio šios knygos tomo, kviečia vaidinti vieną aktorių ir vieną dainininkę. Pritariant Sharmilai Roy, Maurice’as Benichou pasakoja "Krišnos mirtį" kukliai, tarsi mums "suteikdamas truputį šviesos ir sutaikydamas su mirtimi, kurią reikia mielai priimti".

Oskaro Koršunovo "Romeo ir Džuljetos", kurią Vilniuje pamatysime galbūt spalį, Montekių ir Kapulečių kova rutuliojasi tarp puodų triukšmo, peilių smygių ir miltų paketų sprogimų. "Shakespeare’o Verona tampa picerijos mūšio lauku, kur Romeo ir Džuljeta prisipažįsta mylį ant cinkuotų virtuvės stalų, po kapoklėmis, dangčiais ir švininėmis lėkštėmis sužibusiu dangumi. Režisierius valo tragedijos tekstą nuo romantizmo epochos apnašų, artėdamas prie elžbietiškojo teatro jėgos ir kūniškumo",- rašoma festivalio buklete.