Ciuciuko butukas

Marius Zavadskis. "Ciuciuko butukas". 2003 m.

Mariaus Zavadskio skulptūrinę kompoziciją "Ciuciuko butukas" įkvėpė asmeninė patirtis - buvimas šalia sergančio ir silpstančio senelio. Tačiau skulptorius nepasiduoda sentimentaliam lyrizmui ir pasirinktą šeimyninę sceną vaizduoja išlaikydamas emocinę distanciją ir pasitelkdamas žaidybinius elementus. Tokią kūrybą galima būtų pavadinti meno terapija, tačiau vaizduotės galia ir formos pojūtis asmeninei patirčiai suteikia universalaus skambesio.

"Ciuciuko butuką" sudaro dvi savarankiškos skulptūros, kurios konceptualiai papildo viena kitą. Pirmoji - ekspresyvios lipdybos senelio portretas, apsuptas aplink išsimėčiusių, beveik įaugusių į kūną daiktų. Antroji - dviejų figūrų kompozicija: dukra prausia nusilpusį tėvą.

Zavadskio kūrinys įdomus keliais aspektais. Komplikuotas erdvinis išdėstymas, kabančios, viena kitą laikančios ar spirale besivejančios formos primena staiga nutrūkusį filmo kadrą. Erdvės baletą papildo šėliojanti lipdyba, ekspresyvi paviršiaus faktūra. Plastikos siautulį atliepia dirbtinės ir kičinės medžiagos: pradedant epoksidine derva ir baigiant geltonomis plunksnomis bei gėlėtais skuduryno apdarais. Tačiau įdomiausia yra tai, kas sujungia skulptoriaus erdvinį mąstymą, plastiką ir medžiaginę raišką, - savito santykio su tradicija paieška.

Tradiciją Marius suvokia labai plačiai - ne kaip sustabarėjusį taisyklių rinkinį ar nepakeliamą naštą, bet kaip įkvėpimo šaltinį ir dialogą. Skulptorius galynėjasi su tradicine šventųjų ikonografija, dekonstruoja ir perfrazuoja dėstytojų darbus, taurų lipdymo gestą įamžina netauria medžiaga. Ir čia svarbu ne išversti tradiciją, bet ją suasmeninti, transformuoti ir atrasti netikėtų sąlyčio taškų. Štai dviejų figūrų kompozicija: gėlėtas angelas (mama) neša sudžiūvusį senolį. Ar tikrai neša? O gal maudo? Matant tą stamantraus, gyvybės pritvinkusio (kaip žiedas tarp žiedų!) ir nusilpusio kūno kontrastą, ar neatgyja Pietos vaizdinys? O ar kūnas, merkiamas į apvalų dubenį, neprimena krikšto scenų? Pagaliau ar visi šie tarsi koncentriniai apskritimai atsikartojantys ovalai - pradedant aureolėmis ir baigiant lėkštėmis, padėklais, dubenimis - nėra cikliško gyvybės ir mirties pulsavimo atspindys?

Tačiau skulptorius, kad ir kaip nuoširdžiai žavėdamasis Michelangelo "Pieta", žvelgia į ją iš savo laiko perspektyvos. Klasikinė Renesanso didybė subliūško kaip ir toji šventojo aureolė virš senolio galvos, pasak autoriaus, panaši į varškėtį. Idealias proporcijas pakeitė madingi nukrypimai, sublimaciją - besaikis vartojimas, taurų bronzos blizgesį - pigios imitacijos. Atrodo, kad Zavadskis klasikinę tradiciją sąmoningai panardina į banalią aplinką, bandydamas iš atspindžių sudėlioti asmeninės istorijos fragmentus. Kažką panašaus poezijoje sėkmingai įgyvendino T.S. Eliotas, gyvenimą matavęs arbatos šaukšteliu ir stebėjęs, kaip meilės dvelksmas atsispindi induose ("Alfredo Prufroko meilės daina").

Marius Zavadskis. "Ciuciuko butukas". 2003 m.

Nors ir neabejingas pasakojimui, Marius visgi nėra poetas. Jo biografinės ir šeimyninės istorijos pirmiausia yra formų pokalbis. Jam svarbiausia, kaip forma išsilukštena, priglunda, pakimba. Kur ji atsiduria ne tik galerijos, bet ir meno istorijos kontekste. Trapi kabanti figūra laibomis galūnėmis lyg ir nurodytų Giacometti, bet iš kur tie keisti sulinkimai, išsilenkimai? Ar ne Petro Mazūro kamanių ir palinkusių figūrų parafrazė? Arba tas žengiančios, ore plevenančios figūros judesys - lyg iš Mazūro "Nikės". Senelio portretas išsisuka it vilkelis iš konditerinės aplinkos tarsi koks nors Boccioni "Butelio išsivystymas erdvėje". O aplink įsispaudę "atspindžiai" - pagalvėlės, laibos plaštakos, tiršti pirštų pėdsakai, kortos. Šone matome kažką panašaus į pripučiamo rato ventilį. Ar puošnų tortą su dirbtinomis gėlytėmis primenantį daiktų sūkurį galime nurašyti kaip kičo žaidimėlius? O gal tai asmeniniai apmąstymai apie bliūkštančias formas: senstantį kūną, senkančią tradiciją, simuliakrų nurungtą tikrovės mitą?

"Ciuciuko butukas" - ne tik emocionalus, biografiškas, bet ir konceptualus kūrinys. Čia galima rasti nuorodų ne tik į dailės istoriją, bet ir į lyčių teoriją bei kultūros antropologiją. Pasak autoriaus, kam buvo įdomu perkurti klasikinę ikonografinę schemą - moteris laiko nukirstą vyro galvą (pavyzdžiui, Salomėja su Jono Krikštytojo galva ant padėklo, Judita ir Holofernas etc.). Čia padėklas funkcionuoja kaip "tobulos įsčios" intelektualiam pradui - vyrui. Zavadskis išplečia feministinį scenos skaitymą pažvelgdamas į ją vartotojišku aspektu. "Tobulos įsčios" virsta tortu, riebiomis riekėmis raibuliuojančiu į aplinką. Intelektas - tik maža ir nebūtinai svarbiausia prekių ir paslaugų sistemos dalelė. Jį godžiai praryja globalaus vartojimo sūkurys.

Įdomiausia, kad ironiškai diskutuodamas su tradicija Marius Zavadskis aistringai atsiduoda lipdymo malonumui. Kaip tikras impresionistas pasineria į medžiagos stichiją - nesvarbu, kad siekdamas ne atskleisti jos "tiesą", o tik tobulai apsimesti. Tačiau ar medžiagos ir menininko tiesa turi sutapti? Turbūt svarbiausia, kad sutaptų širdis ir protas.