Pienas ir kraujas. Aukso krešėjimas

"Nuodėmė". 2002 m.

Galerijoje "Kairė-dešinė" vyksta šiaulietės menininkės Medos Norbutaitės-Dilinskienės tapybos darbų paroda. Menininkė dėsto Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedroje, nuolat dalyvauja parodose, tarptautiniuose projektuose, festivaliuose ir konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbų yra įsigiję Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, JAV, Slovėnijos, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai. Šiaulietei menininkei šiemet buvo įteikta "Swiss Baltic Net Graduate Adward" premija, kiekvienais metais įteikiama gabiausiam universiteto dėstytojui, menininkui.

Šiaulių meninis gyvenimas vilniečiams yra menkai pažįstamas, dauguma jaunesnės kartos atstovų linkę jį sieti su Virginijaus Kinčinaičio ir jo kuruojamų jaunų menininkų veikla. Ir visgi dauguma jų Vilnių ir jo meninį gyvenimą yra linkę vertinti kaip tam tikrą siekiamybę, kad ir mažytę, bet vis mažiau provincialumo turinčią meno Meką. Ir eina kitų miestų menininkai piligrimai į ją, dažnai kelius atsimušdami. Nieko nuostabaus, nors gabiam jaunam menininkui daug atviresnė tapo Europa, o esant ir taip jau tirštai vilniečių menininkų koncentracijai, daugelis jų dūsta, parodų lankytojai taip pat dūsta nuo renginių gausos. Gausos, bet ne kokybės. Sunku įtikti Vilniaus snobui.

Nėrėsi iš kailio ir Meda. "Kairė-dešinė" lankytojus sunkokai atsivilioja ir į vilniečių parodų atidarymus, o Meda pasirodė nebloga gundytoja - parodos atidarymui pasikvietė pilvo šokio šokėją, tuo tarpu pati užsiėmė tapymu ant gerai treniruoto vyriško kūno. Panašiomis akcijomis prieš porą metų žiūrovus prisiviliodavo ir grafikas Egmontas Bžeskas. Žinoma, dažais tepdamas merginas. Meda netepė, netaškė - preciziškai bandė išryškinti raumenų grupes, suteikdama kūnui atgrasoką melsvą vandens spalvą. O kas sakė, kad tapyba ant kūno yra estetikos aktas? Vyriškis estetiškai atrodė prieš perfomansą, tapyba jį tarsi išniekino, paslėpė nuo akių, padengdama tirštu traukiančio dažo sluoksniu. Nemalonus kūno pojūtis džiūstant dažui lyg purvui, kuris neišvengiamai tramdys kūną, trūkinės ir pleišės.

Renginio režisūra tuo nesibaigė - ne iš karto buvo apnuogintos ir autorės drobės. Žiūrovas buvo tris kartus verčiamas pajusti vujeristinį malonumą - stebėdamas pilvo šokį, raumenis ir nurenginėjamas drobes. Kūnai Medos drobėse aitriai antrino kūno kultui. Kai kūno yra per daug, jį norisi slėpti, gal užtapyti. Gal dėl šios priežasties šiaulietės tapyboje ryškėja prieštara tarp to, kas yra tapybiška, ir to, ką priimta vadinti natūralizmu. Tik retais atvejais geras piešėjas ir geras tapytojas išsitenka vienoje drobėje. Dažniau vienas kitą gožia, stumia iš savo erdvės lauko. Piešėja Meda su saldžiu romantizmu regi kūnus - šie tirpsta vulgarokoje barokinėje aistroje, secesiškai raivosi, simbolistiškai bando suženklėti. Rubensiškas potėpio įmantrumas gožiamas rembrantiškos šviesotamsos, šie dengiami storomis aukso spalvos aliejaus rūdimis. Lyg prieskoniai byra brangakmeniai. Veik rytietiška eklektika, kokią atrasi nebent turkiškuose kilimuose, haremų ore. Apie grožio krešulius Šarūno Saukos tapyboje kadaise rašė Alfonsas Andriuškevičius. Labai tapybiškas šis terminas, baisiai knieti jį pasisavinti ir kiek perfrazuoti. Jaunam kūnui nusakyti dažnai taikomas labai moteriškas pieno ir kraujo apibūdinimas. Moteriškas, nes čia tvyro tiesioginės aliuzijos į Julios Kristevos abjektiškumo teoriją. Abjektu ji vadina kraują, išmatas, kūno skysčius, abjektu tampa ir iš motinos kūno išstumtas kūdikis. Motinos pienas - taip pat kūno skystis, tik apie jį Julia Kristeva nutyli. Gal kaip tik šis skystis dar kurį laiką išlieka simboline jungtimi ir galimybe tarp dviejų abjektų - motinos ir kūdikio kūnų, išstumiamas vieno ir atiduodamas kitam, vienintelis reikalingas skystis, mitinis gyvybės eliksyras. Lyg iš pieno ir kraujo plaukę Medos kūnai primena ir Eglės istoriją, pieno ir kraujo putas. Pienui atstovauja balta oda, dengianti raumenų stangrumą ir moterišką poodinį riebalų sluoksnį bei faktūriškas celiulito užuominas. Krešintis Medos kūnų auksas dengia nuogumą grublėta patina, skaudžiai nubarstyta brangakmeniais. Ciniškai juos barsto Šarūnas Sauka, tuo tarpu Meda romatiškai tiki prabanga, kaip ir tuo, kad jos tapyba galėtų įsikurti ten, kur esama tikrų kūnų - miegamuosiuose, žinoma. Ten, kur kovoja vyrų ir moterų kūnai, maišosi jų skysčiai - sūrus prakaitas, gliti sperma. Tik ar tai - aliuzija į erotiškumą? Kūnai dažniausiai tik simuliuoja erotiką, apnuoginti jie lieka pornografiški arba atstumti. Beviltiškai dangstosi aukso pelerinomis, gobiasi karališkų mantijų draiskanomis, barstosi brangakmenių pelenais. Sensta po aukso patina, raukšlėjasi po storu dažo sluoksniu.

"Smaragdinė fibula". 2002 m.

Begalinis kalbėjimas apie kūną verčia prisiminti gerai žinomą Julios Kristevos citatą: "Vaizdai ir ženklai laikui bėgant tapo banalūs, nebepaveikūs, nebepajėgiantys kalbėti apie realią žmogišką patirtį, todėl pradeda kalbėti kūnai." Jie vis kalbinami, verčiami daryti išpažintis, viešintis, demonstruoti pliką grožį ar sopulingą luošumą. Visur kūnai. Nepraėjo nė dešimtmečio nuo minėtų Julios Kristevos žodžių išsakymo, o kūnai, man regis, jau pradėjo trauktis, slėptis, nebetilpti tarp kitų kūnų, dangstytis vieni kitais, slėptis. Kad ir fragmentuoti Medos kūnai, nebeišsitenkantys drobėse, anonimiški, nukirsdintomis galvomis ir galūnėmis - vieniši kūnai-torsai. Manyčiau, jie kažko pasigedo. Tik ko? Gal vėl formų, ženklų? Kūnų kultūra tampa masinė, o masinė kultūra visuomet yra kičas par exellence. Vargu ar tikslinga kalbėti apie tai, kai ribos tarp masinės ir aukštosios kultūros yra nusitrynusios. Balansavimas ant ribos tarp autentiško stiliaus paieškų ir saloninio manieringumo niveliuoja ribą tarp tapybos funkcionalumo ir romantiškojo "menas menui" principo. Bandyti išlikti savimi ir kartu įtikti žiūrovui beveik neįmanoma. Ar kada nors buvo kitaip?