Pažadinti atmintį

Taip atrodė garsioji medinė Jurbarko sinagoga

Visuomeninė organizacija "Atminties namai", remiama Švietimo ir mokslo ministerijos ir Holokausto švietimo, atminties ir tyrimo tarptautinio bendradarbiavimo darbo grupės ("The Task Force") šiemet jau trečią kartą inicijuoja konkursą bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai". Moksleiviai kviečiami rinkti ir apibendrinti žmonių prisiminimus apie Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenių gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo, apie jų santykius su krikščionimis, apie tragišką šių žmonių likimą. Konkursas susilaukė mokyklų bendruomenių atgarsio, į jį įsitraukia vis daugiau dalyvių beveik iš visų šalies rajonų, išleista geriausių pirmojo konkurso darbų knyga, tačiau platesni visuomenės sluoksniai apie jį nieko nėra girdėję. Tai ir paskatino redakciją pateikti daugiau informacijos savaitraščio skaitytojams - surengti pokalbį su konkurso vertinimo komisijos nariais: humanitarinių mokslų daktaru Valentinu Brandišausku, broliu pranciškonu Arūnu Peškaičiu ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto antro kurso studente Rita Šatrovaite.

Linas Vildžiūnas: Pirmas klausimas būtų labai bendro pobūdžio: ar toks konkursas reikalingas šiuolaikinei Lietuvos mokyklai, apskritai mūsų visuomenei?

Arūnas Peškaitis: Taip, manau, labai reikalingas, ir būtent augančiai kartai. Dalyvaudami šiame konkurse jauni žmonės prisiliečia prie to, sužino apie tai, ko galbūt niekad nesužinotų, niekaip su tuo nesusidurtų. Ir prisiliečia labai artimai, rinkdami vadinamąją sakytinę istoriją, savo aplinkos žmonių pasakojimus. Kai skaitai jų darbus, matai surinktą medžiagą, padarytas ir surastas nuotraukas, supranti, koks tai autentiškas išgyvenimas.

Apie Holokaustą dabar kalbama daug. Ne paslaptis, iš to kartais net pelnomasi, tad kaltinimai, kad Holokaustas tampa spekuliacijų objektu, nėra visai be pagrindo. Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad Holokaustas - tai kažkokia svetima, mėginama mums primesti ideologija. Tegul tai svarsto kiti, bet kam tai svarstyti kiekvienam iš mūsų? Galiausiai esama ir tokių šnekų: juk buvo daug genocidų - armėnų, Kambodžos, Ruandos, - buvo ir sovietinis mūsų tautos genocidas, tad Holokaustas nėra šiuo atveju kokia nors išimtis, kodėl jis ir mums, ne tik žydams, turėtų rūpėti? Holokaustas suvokiamas kaip tolima, su mumis nesusijusi abstrakcija.

O mokiniai, kurie, kaip sakiau, prisiliečia prie to ne taip seniai buvusio gyvenimo būdo, kurį dar atsimena seneliai ir proseneliai, kurie nueina tų žmonių takais, paliečia jų būsto sienas, sužino, kur buvo jų maldos namai, parduotuvėlės, dirbtuvėlės, - šie mokiniai labai autentiškai, emocionaliai suvokia svarbiausia: žmonės gyveno, augino vaikus, turėjo savo buitį, dirbo savo darbus - ir jų neliko. Apie juos pasakojama ir visokių nebūtų dalykų, bet tai buvo gyvi, realūs žmonės su sava kultūra, savais papročiais, gyvenę čia pat, šalia mūsų. Tai kas yra Holokaustas? - gyveno žmonės, ir jų neliko. Buvo kultūra, krikščionių ir žydų gyvenimo ir sugyvenimo būdas. Buvo daugelį šimtmečių - ir neliko. Ir nieko nėra.

Būtent šis patyrimas, manau, turėtų būti centrinis išgyvenimas konkurse dalyvaujantiems mokiniams ir mokyklų bendruomenėms. Tuomet Holokausto tema nebeatrodo kaip atsieta ideologija. Nes tu susilieti su tikrais gyvenimais, kurie išnyko be jokio tęsinio, be pratęsimo. Tarsi atėjo kažkas ir nukirto. Ir ta slėpininga tyla, kuri iki šiol gaubia šią temą (prie ko, žinoma, labai prisidėjo ir sovietinis režimas), tampa siaubinga tyla. Aš manau, kad genocido fenomeną galima suvokti tik prisilietus prie autentiškos, tau artimos tikrovės. Kalbos apie nusikaltimą žmoniškumui nieko vertos, kol jos nesusijusios su konkrečia asmenine patirtimi. Kol nesuvoki, emociškai neišgyveni to, kas buvo čia - tavo tėvų žemėje, ten, kur tu esi. Prisilietęs prie savo miesto, miestelio, prie savo kultūros, prie savo buvusių kaimynų gyvensenos, gali pamilti ir tolimesnius žmones, suvokti, kokie siaubingi dalykai vyko Armėnijoje, Ruandoje, tebevyksta Čečėnijoje. Tačiau pirmiausia mylėk savo artimą - tai yra krikščioniškas principas. Artimą mylėti sunkiausia, bet nuo čia prasideda tikra meilė. Esu tuo įsitikinęs.

L. V.: Palietei, Arūnai, labai aktualų istorinės atminties ir užmaršties klausimą. Prisiminiau neseniai rodytą armėnų kilmės kanadiečio Atomo Egoyano filmą "Araratas", skirtą armėnų genocidui, - kaip jis suvokiamas dabar, praėjus beveik šimtui metų. "Ararato" kolizija kuriama filmo filme principu: kino režisierius stato filmą apie tuos įvykius, kurie daugeliui atrodo tolimi ir nebeaktualūs. Į klausimą, kodėl jis tai daro, režisierius atsako maždaug taip: kad atmintis būtų išsaugota ir panašūs dalykai nesikartotų. Ir priduria - ar žinote, koks buvo vienas iš Hitlerio argumentų: "Nejaugi šiandien kas nors dar kalba apie armėnų išnaikinimą?"

A. P.: Jei Hitleris iš tikrųjų pasakė tokius žodžius, tai parodo, kad jis buvo reflektyvus diktatorius. Jis suprato, kad socialinė atmintis yra be galo trumpa. Ir tai tragedija, nes ta atmintis ir leidžia mums susivokti, kas mes esame. Jeigu ta atmintis išnyksta, jeigu jos nebelieka - tai viskas. Tada iš tikrųjų gali kartotis daug genocidų. Sakyčiau, kad socialinės atminties praradimas yra ir vadinamosios postmodernios visuomenės tragedija: informacijos intensyvumas atbukina, įvykiai keičia įvykius, jie maksimaliai priartėja, bet sykiu tarsi nutolsta, nepaliečia tavęs asmeniškai, išsklaido esmę. Juk pasaulis beveik neatkreipė dėmesio į tai, kas vyko Ruandoje.

Ir dar: socialinė sąmonė labai represyvi. Pasakysiu pavyzdį iš savo patirties, nes dažnai susiduriu su religinėmis mažumomis, kurios jaučiasi diskriminuojamos, tapatinamos su sektomis. Žodis "sekta" daugumai iš karto asocijuojasi su nusikaltėlių grupe. Lygiai taip pat nacių laikais buvo suvokiamas žodis "žydai". Socialinės atminties trapumas labai pavojingai pažeidžia net mūsų gebėjimą įsitvirtinti, įsigyventi tam tikrose kultūrinėse erdvėse, tokiose kaip, pavyzdžiui, Vilnius. Iš tikrųjų dažnai galime matyti, kaip mes jo nevertiname, nesuvokiame jo kultūrinio savitumo. Kai nėra istorinio tęstinumo, nėra ir vaizduotės, patys čia nieko ir nepaliksime.

L. V.: Vilniuje mes ligi šiol jaučiamės kaip ateiviai, kas istoriškai gal ir paaiškinama: nesiejame savęs nei su prieškario Vilniumi, nei su daugiataute LDK tradicija.

A. P.: Taip ir yra. O tas tarpukario Lietuvos šūkis "mes be Vilniaus nenurimsim" irgi buvo tam tikra ideologija. Vilnius nebuvo suvoktas savo istoriniame, kultūriniame kontekste. Taip ir įžengėme į jį su dainomis, su žodžiais "ir prie Aušros vartų karštai pasimelsiu". Įžengėme, neturėdami nieko bendra su šio miesto erdve, su jo kultūra, jo atmintimi, ir dažnai liekame be viso to. Bet juk turime apgyvendinti tą erdvę. Kas yra Vilnius dabar su savo gyventojais, tapusiais jo dalimi? Nereikia džiaugtis, kad jis lituanizuotas, lietuviškiausias palyginti su praėjusiais laikais. Reikia galvoti, ką jis iš tikrųjų reiškia Lietuvai, mums, man.

Valentinas Brandišauskas: Pastaraisiais metais tyrimų srityje čia pastebimi dideli pokyčiai. Kultūrinį palikimą vis labiau imama suvokti kaip vientisą, nors valstybė buvo daugiatautė, daugiakonfesinė. Tyrimo objektu tampa visa visuomenė, etnocentrinis požiūris užleidžia vietą daugiakultūrės praeities tyrimams.

L. V.: Kalbame apie istorinės užmaršties fenomeną, beje, labai būdingą sukrėtimų kupinam XX amžiui. Tačiau skaitydamas mūsų konkursui siunčiamus darbus susiduri su labai gyvais prisiminimais apie 1941 m. įvykius. Žydų naikinimas įvykių liudininkams buvo didžiulė dvasinė trauma ir įsirėžė į atmintį visam likusiam gyvenimui. Deja, ši asmeninė patirtis beveik nesusijusi su istorine, socialine atmintimi. Kaip paaiškinti tokį paradoksą?

Kėdainių žydų kapinių antkapinis paminklas

V. B.: Žmonės išgyveno baisų laikotarpį, tapo žiaurių įvykių liudininkais ir po karo gal net norėjo ištrinti tą praeitį iš savo atminties. Tačiau Holokausto problematikos aktualizacija skatina atgaivinti, prikelti atmintį. Ir moksleiviai, kalbindami senyvus žmones, šiek tiek prisideda prie jos gaivinimo.

A. P.: Kas yra traumuojantis patyrimas psichologijos požiūriu? Tokį patyrimą dažniausiai stengiamasi nustumti į užmarštį. Bet jis niekur nedingsta, tampa gyva žaizda ir gali virsti neurotiniu kompleksu, iš kurio vaduojamasi įvairiais būdais. Juk antisemitizmas yra vienas iš neurotinio komplekso pavidalų: pateisinti tai, kas vyko mano akyse, užgydyti savo traumą, neretai suverčiant kaltę patiems žydams. O po daugelio metų, kai žaizda atsiveria, pasirodo, kad traumuojanti patirtis nebuvo integruota į visumą.

L. V.: Mūsų jaunoji kolegė Rita prieš dvejus metus dar pati buvo konkurso dalyvė, jos darbas apie Zarasų rajono Dusetų miestelio žydus buvo pažymėtas pirmąja premija. Todėl jos ir norėčiau paklausti, ar žmonės linkę dalytis savo prisiminimais, ar sunku juos prakalbinti?

Rita Šatrovaitė: Mano tėvai nėra tikrieji dusetiškiai, todėl aš negalėjau gauti informacijos iš savo artimųjų, - juk tuomet pradėti būna kur kas lengviau, lengviau surasti ir kitų pašnekovų. Tačiau sunkus buvo tik pirmas žingsnis - rasti žmonių, kurie sutiktų papasakoti. Bet jeigu jau įgyji pašnekovo pasitikėjimą, jis atsiveria, labai atsakingai įsigilina į nugyventą praeitį ir… nežinau, kaip tai paaiškinti… tarsi nusimeta nuo pečių kažkokią naštą, pajunta palengvėjimą. Tiesa, kartą gatvėje užkalbinau du senukus, apsiklausinėjau, bet kai atėjau pas juos su diktofonu, jie manęs nebeįsileido. Kitą kartą užkalbinau šieną grėbusią senyvą moterį, bet ji man tiesiai išrėžė, kad ir gerai, jog žydų čia nebėra. Tai man buvo šokas, nes dauguma žmonių nuoširdžiai gailisi žydų, nubraukia ašarą. Jie mielai pasakoja apie kaimynystę su žydais, bet jeigu užduodi konkretesnį klausimą, prieš atsakydami kartais paprašo išjungti diktofoną.

L. V.: Gal juos vis dar persekioja kažkokia baimė?

R. Š.: Taip. Viena devyniasdešimtmetė močiutė taip ir pasakė: suprantu, kad tie žydšaudžiai nieko man nebepadarys, kad jie jau mirę arba išvažiavę į Ameriką, o vis tiek bijau.

L. V.: Iš kur šis keistas baimės fenomenas? Juk prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus, pasikeitė laikai, visuomeninis kontekstas…

V. B.: Tokius psichologinius dalykus paaiškinti be galo sunku. Gal žmonės manė, kad jie nusineš slogią atmintį su savimi į kapus, - ir staiga kažkas nori tą atmintį prakalbinti. Realios baimės tikrai neturėtų būti. Tai kažkokia pasąmoninė, užgniaužta baimė, pastangos atsiriboti. Viena garbingo amžiaus istorikė kartą pasiteiravo manęs, kodėl aš domiuosi tokia sunkia tema. O kai paklausiau, kodėl temą ji laiko sunkia, truputį papasakojo apie savo gausios giminės praeitį. Ten būta visko, visokių likimų. Buvo tokių, kurie šaudė, ir tokių, kurie gelbėjo žydus, kai kas išprotėjo, kai kas emigravo. Žodžiu, viskas tos giminės praeityje yra susipynę, ir, matyt, žmonės tiesiog nenori tokių asmeninių dalykų kelti į viešumą, linkę palikti kiekvieno sąžinei.

L. V.: Žvelgiant plačiau, visa tai sudėtingai susipynę mūsų visų praeityje. Mažame mūsų krašte viena ir kita buvo nepaprastai arti, ir jei tik jaučiame savo priklausomybę šiai žemei, kažin ar galime atsiriboti nuo to, kas joje vyko ir gera, ir bloga.

R. Š.: Gal psichologinio poveikio turi ir tai, kad penkiasdešimt metų apie Holokaustą apskritai nebuvo kalbama. Žmonės tiek metų tylėjo ir staiga raginami atsiverti. Reikia peržengti vidinį barjerą.

V. B.: Kita vertus, prisiminkime, kada apie Holokaustą pradėta kalbėti Vakarų Europoje, Amerikoje? Tik 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje. Kyla klausimas, kodėl net demokratiškame pasaulyje apie tai prabilta taip vėlai?

L. V.: Nepaisant po karo vykusių karo nusikaltėlių teismo procesų…

V. B.: Ir tie teismai vyko visoje Europoje. Tai ko norėti iš Tarybų Sąjungos ar Tarybų Lietuvos, kur egzistavo visokių per amžius susiformavusių baimės pavidalų. Todėl aš čia nematau nieko keista.

L. V.: Civilizuotame pasaulyje beveik visuotinai pripažįstama, kad Holokaustas - unikalus, neturintis sau lygių nusikaltimas žmoniškumui. Tačiau toks požiūris turi ir marginalinių oponentų, be kita ko, tvirtinančių, kad žydai nepagrįstai pretenduoja į išskirtinį aukos vaidmenį. Tendencija iškreipti Holokausto esmę, sukeisti akcentus, primesti kaltę žydams akivaizdi ir pas mus. O juk Lietuvoje Holokaustas net nebuvo slepiamas, jis vykdytas labai atvirai, mūsų tėvų ir senelių akivaizdoje, aktyviai dalyvaujant nacių kolaborantams. Jis paliko gilią sąžinės sumaištį, jo baisumo neužgožė nė pokario sukrėtimai. Kaip tik todėl, man regis, turėtume ne nusigręžti nuo problemos, bet atvirai ją pripažinti ir blaiviai vertinti.

A. P.: Nacių nusistatymas sunaikinti ištisą tautą, be abejo, neturi panašių istorinių precedentų. Mes kalbame apie socialinį genocidą Stalino laikais, tačiau tai negali prilygti žmonių naikinimui pagal vienintelį - rasinį - požymį. Tikrai neturėtume slėptis už frazių, kad buvo daug genocidų. Turime suprasti, kad šis baisus eksperimentas prasidėjo mūsų žemėje, kad čia jis vyko neįtikėtinai sėkmingai, kad jame - gal perkeltine prasme - dalyvavo mūsų tėvai ir protėviai, ir tai turėtų mums rūpėti. Jeigu mums tai nerūpi - galiu tik dar kartą pakartoti, - mums tikrai nerūpės jokie kiti genocidai. Kažkas negerai su mūsų visuomenės vertybinėmis orientacijomis. Imkime kad ir nostalgiją sovietiniams laikams. Sniečkaus jubiliejų mes minime Mokslų akademijoje, šį renginį globoja valdančioji partija, tuo tarpu net Rusijoje Stalino jubiliejų mini tik marginalinės grupės. Tai keista visuomeninės sąmonės deformacija - mums nerūpi, kas buvo su mumis pačiais.

L. V.: Tačiau iš konkursinių darbų matyti, kad jaunajai kartai tai nuoširdžiai rūpi, kad jaunimo, ar bent jo dalies, vertybių skalė jau smarkiai skiriasi nuo vyresniųjų kartų.

V. B.: Suaugusių žmonių atmintyje yra begalė stereotipų. Imkime kad ir nuostatas žydų atžvilgiu. Tuo tarpu jaunimas tų stereotipų turi kur kas mažiau arba ir visai neturi, o kai kuriuos stereotipus vertina pakankamai kritiškai.

L. V.: Ką turi galvoje? Senojo krikščioniškojo antisemitizmo stereotipus apie ritualiniais tikslais žydų naudojamą krikščionių kraują?

V. B.: Taip, šis stereotipas mokinių darbuose sutinkamas bene dažniausiai. Beveik visi konkurso dalyviai išgirsta apie seną prietarą, kad kepdami velykinius macus žydai įlašina į juos krikščionių vaikų kraujo. Bet mokiniai dažniausiai suvokia, kad tai prietarai.

L. V.: Kita vertus, tai parodo, koks nepaprastai gajus šis absurdiškas įsitikinimas, atkeliavęs net iki mūsų laikų.

V. B.: Mano komentaras būtų labai paprastas, susijęs su ankstesne Arūno pastaba apie socialinės atminties trapumą: iš vadovėlių mes išmokstame gana nedaug, o ir tai, ką išmokstame, greitai išblunka iš atminties, tuo tarpu tėvų ir senelių pasakojimai, net stereotipiniai, išlieka daug ilgiau. Jie girdimi nuo vaikystės ir įsirėžia į sąmonę.

L. V.: Tai gal organizuodami šį konkursą mes savaip gaiviname archajiškas antisemitizmo formas?

Kėdainių žydų kapinių antkapinis paminklas

A. P.: Nemanau. Paprasčiausiai diagnozuojame būklę. O norint pradėti kažką daryti, būklę reikia žinoti. Aš, pavyzdžiui, dažnai susiduriu su reiškiniu, kad antisemitizmo apraiškos gyvos sąmonėje tų žmonių, kurie yra matę gal tik vieną kitą žydą ir visai nepažįsta jų bendruomeninio gyvenimo. O kalbant apie kraujo stereotipą, - jis buvo labai stipriai eksploatuojamas iš kartos į kartą. Ypač Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Amžiną atilsį mano močiutė XX a. pradžioje pati matė Kaune žydų pogromą. Na, gal pogromu tų įvykiu negalima pavadinti, bet buvo kažkas panašaus…

L. V.: Daužė langus?

A. P.: Taip, prieš žydų Velykas daužė langus mieste pasklidus gandui, kad žydai ir vėl nukankinę krikščionių kūdikį ir kad "ochranka" net radusi mechanizmą kraujui į macus lašinti.

V. B.: Kita vertus, mes nesame išimtis. Panašūs prietarai buvo būdingi visam krikščioniškam pasauliui. XX a. antisemitizmas įgavo naujų - ekonominės konkurencijos, ideologinės priešpriešos - formų. O grįžtant prie krikščioniškojo antisemitizmo, įdomu, kad bene labiausiai jis buvo paplitęs Žemaitijoje. Keletas pogromų tarpukario Lietuvoje kilo būtent šiuo pagrindu: žydams neva pagrobus vaiką. Ir visi jie, išskyrus gal du, vyko Žemaitijoje. Sunku pasakyti, kodėl šis stereotipas ten buvo gajausias. Galbūt todėl, kad Žemaitija buvo etniškai vienalytė, labiau izoliuota, gal žemaičių ir žydų bendruomenės tarpusavyje buvo labiau atsiskyrusios? Kad ir kaip būtų, faktas vertas dėmesio ir tyrinėtinas.

L. V.: Juokaujant būtų galima daryti išvadą, kad Žemaitija XX a. pirmojoje pusėje kultūriniu, civilizaciniu atžvilgiu buvo labiau atsilikęs šalies regionas. Tačiau istorija parodė, kad naikinanti antisemitizmo bacila lemtingai paveikė ir kur kas modernesnes visuomenes. O kalbant apie šiuolaikinį lietuvišką antisemitizmą, tai jis, mano galva, yra įgavęs ryškų ideologinį atspalvį ir susijęs su 1941 m. įvykių interpretacijomis mėginant apginti liguistai suvokiamą tautinę savimeilę.

A. P.: Buitiniam antisemitizmui tiesiog nebeliko aplinkos - nebėra žydų, kurių gyvenimą galima stebėti tuos stereotipus gilinant. Bet ideologinis antisemitizmas iš tikrųjų labai paplitęs. Plačiosiose masėse gajos nuomonės, kad Holokausto atminimu suinteresuota tik pasaulinė žydija, kad viską finansuoja ir valdo žydai, kad tam valdymui nėra galo ir jie visur kenkia lietuviams.

V. B.: Manau, kad istorijos suvokimo stereotipus labiausiai palaiko nežinojimas. Imkime kad ir 1940-1941 m. laikotarpį tyrinėjančius istorikus. Nemaža jų dalis anksčiau laikėsi tam tikrų išankstinių nuostatų. Kalbu apie įsišaknijusį įsitikinimą, kad žydai aktyviai dalyvavo komunistų partijos ir tarybinių institucijų veikloje, kad jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės sunaikinimo. Bet labiau įsigilinus į įvykius, susipažinus su dokumentais paaiškėja, kad tai - tik ideologiniai mitai. Tuomet senieji stereotipai sugriūva. Žinoma, nacionalistinės nuostatos labai gajos. Kiekvienos tautos atstovas turi savų stereotipų: lietuvis - apie lenkus, rusus, prancūzas - apie vokiečius ir kitus artimus kaimynus. Todėl vienas svarbiausių mūsų konkurso uždavinių yra tas, kad mokiniai suvoktų, kas yra daugiakultūriškumas ir tolerancija, kad pratintųsi gyventi atvirame, dvasiškai turtingesniame pasaulyje.

L. V.: Taip, viliuosi, kad šis konkursas padeda jo dalyviams suvokti ir gerbti kitoniškumą, ugdyti tolerancijos jausmą. Ir būtent todėl, kad apeliuojame į artimiausią gyvenamąją aplinką, o tokia patirtis emociškai visuomet pati įtaigiausia.

V. B.: Jausminis pradas akivaizdus daugelyje moksleivių darbų - apibendrinimuose, išvadose. Gauname ir literatūrinių rašinių, kurių specialiai neskatiname, tačiau tai - išties jaudinantys apmąstymai. Faktinė medžiaga priimama protu, tuo tarpu literatūrinis tekstas - širdimi. Nors man, kaip istorikui, svarbus ir istorinis, faktinis aspektas. Juk mokinių surinkta medžiaga labai vertinga ir šia prasme. Nagrinėjant Holokaustą iškyla daug neatsakytų klausimų, kontroversijų, neaiškumų. Daugelyje Lietuvos vietovių mokinių surinkta medžiaga gali papildyti Holokausto istorikų turimus duomenis, įvairiais aspektais praturtinti žinias: apie gelbėtojus, apie mažus trumpalaikius getus pirmosiomis karo savaitėmis ir t.t.

L. V.: Tačiau sakytinės istorijos šaltiniai labai sparčiai senka, - juk kalbama apie šešių dešimtmečių senumo įvykius. Daugelis moksleivių pašnekovų apgailestavo, kad konkursas vykdomas tik dabar, kad jų tėvai, deja, jau mirę, būtų galėję papasakoti gerokai daugiau, jie patys tuomet dar buvę per jauni ir ne viską atsimena.

R. Š.: Tai vos ne pirmieji žodžiai, atėjus ką nors aplankyti.

L. V.: Žinoma, gaila, kad nepradėjome konkurso keleriais metais anksčiau, bet juk po penkiasdešimties metų visiškos tylos turėjo subręsti ir iniciatyva jį rengti, ir poreikis jame dalyvauti. Tik ar ilgai galėsime jį tęsti ta pačia forma?

R. Š.: Iš mano kalbintų pašnekovų pusė jau mirę, nors praėjo tik dveji metai. Bet aš manau, kad konkursą būtina tęsti, kol dar yra gyvų tų įvykių liudininkų. Ir kol neslūgsta dalyvių susidomėjimas, o tai iš tikrųjų fenomenalu. Juk istorijos vadovėliuose informacijos apie žydus yra be galo mažai, tik vos užsimenama, kad 1941 m. Lietuvoje vykdytas žydų Holokaustas. Matyt, įsitraukę į konkursą moksleiviai atranda daug jiems naujų ir reikalingų dalykų. Galiu pasiremti savo pavyzdžiu. Apie konkursą aš sužinojau iš skelbimo internete ir labai juo susidomėjau. Buvau girdėjusi, kad Dusetose gyveno nemažai žydų, bet daugiau apie savo miestelį nežinojau beveik nieko. O dalyvaudama konkurse sužinojau ne tik kaip gyveno žydai, bet ir kaip gyveno lietuviai, koks apskritai buvo mano miestelis iki karo ir kaip neatpažįstamai karas ir pokaris jį pakeitė.

L. V.: Ir suradai šią temą pati, be mokytojo pagalbos. Tai labai svarbu. Bet turbūt sutiktum, kad mokytojo, o ir visos mokyklos bendruomenės pagalba ir paskatinimas panašių konkursų dalyviams irgi nepaprastai reikalinga.

R. Š.: Taip, labai, nes jaunas žmogus ne visada pajėgia kritiškai įvertinti medžiagą. Galų gale jam reikia pavyzdžio, postūmio. Nenoriu sakyti ką nors bloga apie savo mokyklą ar mūsų rajono švietimo skyrių, bet, man regis, informacija apie panašias iniciatyvas dažnai mėtosi mokytojų kambaryje ir ne visada pasiekia moksleivį. Man labai patiko, kad atsivertusi žurnalą "Panelė" radau jame trečiojo konkurso skelbimą. Juk mokiniai neskaito mokytojams skirto laikraščio "Dialogas" ar Švietimo ministerijos informacinio biuletenio. O skelbimas "Panelėje" gal neprasprūs pro akis, gal vienas kitas ir susidomės.

V. B.: Manau, kad konkursas dar turi perspektyvų net ir nekeisdamas formulės. Yra nemažai rajonų, kurių moksleiviai konkurse dar nedalyvavo, ten medžiaga nerinkta, o jos tikrai turėtų būti. Neradus pakankamai liudininkų, galima pasitelkti literatūrą, archyvus. O ateityje konkursas gali sėkmingai transformuotis. Juk žinome, kad ir šiandien, ir ne tik Lietuvoje, pakanka netolerancijos, etninio užsisklendimo, kad genocido pavojus išlieka.

A. P.: Savo viltis visuomenė turėtų sieti su jaunąja karta. Tai mūsų ateitis, ir labai svarbu, kad jaunimas sugebėtų atgaivinti beprarandamą atmintį, kad autentiškai ją išgyventų ir suvoktų praeities pamokas.

L. V.: Po šių tavo žodžių, manau, galėtume dėti tašką. Ačiū kolegoms už pokalbį.

Parengė Linas VILDŽIŪNAS