Kraujas ir sirupas

"Apsėstieji"

Tie televizijos ir apskritai moralės saugotojai, kurie tikina, kad televizija skatina prievartą, iš dalies, manau, yra teisūs. Kai gerą filmą per LTV kas dešimt minučių nutraukia paiki paikų laidų anonsai, aš nuoširdžiai trokštu paimti į rankas šautuvą ir Konarskio gatvėje patykojęs tuos visokius "Loto" ir "Veto" žaidimus reklamuojančius ponus ir ponias paleisti į jų sėdynes gerą druskos užtaisą. Kad žinotų, ką reiškia sėdėti priešais televizorių ir laukti, kada iš ekrano išnyks jų povyzos ir bus galima vėl trumpam pasinerti į filmą. Tokia kankynė, kokią nacionalinė (visuomeninė, vykdanti misiją ir t.t.) televizija siūlo savo žiūrovams, kur nors Europoje būtų tikrai neįmanoma. Tačiau lietuvis inteligentas kantrus, jis iškęs. Jis net pabėgs iš darbo, kai TV4 vidury dienos rodys kokį nors seną šedevrą. Bijau, kad ir aš viską metęs 26 d. per pietus (14.40) lėksiu namo žiūrėti vieno geriausių visų laikų trilerių - 1954 m. Henri Georges’o Clouzot sukurtus "Apsėstuosius". Filmo siužeto nepasakosiu, nes tai būtų nusikaltimas (nors, manau, ne vienas yra matęs nevykusį Holivudo perdirbinį su Isabelle Adjani ir Sharon Stone pagrindiniuose vaidmenyse).

"Apsėstieji" - etapinis filmas trilerio žanro istorijoje. Apie jį net Naujosios bangos idėjinis tėvas, vienas didžiausių kino teoretikų Andre Bazinas yra rašęs taip: "Neabejotina, kad Clouzot pasiekė savo tikslą visu šimtu procentų. Žiūrovas turėjo iš eilės išgyventi visus jausmus. Clouzot žino, kaip žaisti su mūsų nervais." Pridursiu tik, kad pagrindinius vaidmenis filme sukūrė kelių kartų moters idealas Simone Signoret ir Vera Clouzot.

Kita TV4 šios savaitės retenybė - ankstyvasis Peterio Weiro filmas "Automobiliai, pražudę Paryžių" (TV4, 23 d. 15 val.). Sukurtas 1974 m., jis pasakoja keistą istoriją apie mažą Australijos miestuką Paryžių, kuriame dingsta mašinos, tiksliau, į miestelį užklydę jų vairuotojai. Tačiau vienas jų išlieka gyvas…

Visada įdomu pažvelgti į didžio režisieriaus (o "Pikniko prie kybančios uolos" ir "Trumeno šou" autorius prie tokių priskirtinas be jokių abejonių) kūrybos pradžią. Weiras dažniausiai vadinamas transgresijos, paslapties režisieriumi. Jis mielai stebi iracionalumo pritvinkusias erdves ir tai, kas nematoma plika akimi, kas priklauso kitam pažinimo lygmeniui. Weiras mėgsta kontrastus, mėgsta supriešinti skirtingas, dažnai svetimas kultūras ir taip provokuoti žiūrovus. Kita vertus, jis bene vienintelis šiais racionaliais laikais ieško magiškų ištakų ir bando išsaugoti dvasingumą, nesigriebdamas jokių New Age blizgučių.

LNK "Snobo naktis" (26 d. 22.35) suteiks daug galimybių pašmaikštauti filmus pristatinėjančiam Ryčiui Zemkauskui. Mat Helmuto Dietlo "Rosinis" - tai vokiečių kino, žiniasklaidos ir literatūros bendruomenių satyra. Filmo herojai susitinka elegantiškame Miuncheno italų restorane, kad čia išgyventų savo svajones, iliuzijų sudužimą ar meilę. Restorano savininką Paolą puikiai suvaidino Mario Adorfas, bet filme, kurio paantraštė skamba "arba mirtinas klausimas, kas su kuo miega", vaidina ir daugiau garsių vokiečių aktorių - Götzas George, Gudrun Landgrebe, Veronica Ferres, Martina Gedeck ir daugybė kitų, kurių herojus sieja keisti santykiai.

Šių dienų visuomenės satyra - ir garsaus švedų režisieriaus Roy Anderssono 2000 m. filmas "Dainos iš antro aukšto" (LTV, 24 d. 22 val.). Įkvėptas Caesaro Vallejo poezijos, šis filmas kalba apie meilės ir žmogiškumo paieškas. Filmo herojus - juokingas baldų parduotuvės savininkas (Caro Nordh) - tampo su savimi visą pasaulio kaltę. Religijos, tikėjimo temos filme pateikiamos kartais groteskiškai, kartais netikėtai, tačiau Anderssonas neatsitiktinai laikomas grynakrauju provokatoriumi ir visais atžvilgiais nepriklausomu kūrėju.

Stiliaus požiūriu Anderssono ieškojimams gali prilygti ir Paulo Verhoeveno mokslinės fantastikos ar net politinė satyra "Erdvėlaivių kariai" (TV3, 21 d. 20.30). 1997 m. kurtas filmas, regis, bus aktualesnis dabar, po pasaulį ištikusių teroristų atakų, karų Irake ir Afganistane. Filmo herojai - jauni kariai, pasiryžę kovoti prieš Žemę užkariauti siekiančius vabalus iš kitų planetų, - gyvena ateityje. Tačiau toji ateitis nekelia susižavėjimo, ir ne tik dėl šlykščių vabalų. Verhoeveno rodoma ateitis kupina fašizmo elementų. Režisierius stilizuoja ir nacių fantazijas, ir sąjungininkų propagandinius filmus, tarsi primindamas, kad apgaulingam fašizmo žavesiui nesunkiai pasiduoda jaunos sielos.

Gaila, bet pas mus (kino teatruose) filmas praėjo nepastebėtas. JAV jis taip pat nesulaukė planuotų finansinių rezultatų (biudžetas - 100 milijonų dolerių), tačiau netruko tapti kultiniu. Pasižiūrėjus "Erdvėlaivių karius" net įdomu, kaip Verhoevenas įsivaizduoja B. Akunino "Azazelį", kurį rengiasi ekranizuoti.

Verta atkreipti dėmesį ir į Johno Dahlo 1998 m. "Lošėjus" (LNK, 21 d. 23.25). Filmas panardina į niūrią ir slogią uždaro Niujorko klubą, priklausančio rusui Tedžiui KGB (John Malkovich), atmosferą. Tedžiui skolingas teisės studentas Maikas (Matt Damon), kurio aistra - pokeris. Jis turi daugybę skolų ir nori atsilošti. Dėl lošimo Maikas apleidžia ir mokslus, ir savo merginą, ir viską pasaulyje. Mattas Damonas vaidina Maiką taip, tarsi norėtų polemizuoti su ankstesniais savo vaidmenimis ("Gerasis Vilas Hantingas") ir pabrėžti savo personažo polinkį į autodestrukciją. Geriausią Maiko draugą Vorną suvaidino Edwardas Nortonas. Apskritai tokiu aktorių ansambliu - Johnas Turturro, Martinas Landau, Michaelas Rispoli, Famke Janssen - gali pasigirti retas kuris filmas. Padedamas garsiojo prancūzų operatoriaus Jeano Yves’o Escoffier, Dahlas kuria savotišką, jau postmodernistinę juodojo filmo atmainą, kurioje susilieja psichologinės ir miesto dramos elementai.

Pastebėjau, kad šią savaitę bus daug niūrių, prievartos, noro atkeršyti, sužinoti praeities paslaptis kupinų filmų. Iš jų, be abejo, išsiskiria Jonathano Demme "Mylima" (Tango TV, 26 d. 22 val.), sukurta pagal Toni Morrison romaną, išleistą ir Lietuvoje.

Apie erotines fantazijas - ir ispanų režisieriaus Bigas Luna 1997 m. filmas "Titaniko" kambarinė" (TV3, 20 d. 23.25). Jo pagrindas - Didier Decoino romanas apie būtinybę turėti iliuzijų. Filmo herojus - pasakotojo ir fantazuotojo talentu apdovanotas jaunuolis (Olivier Martinez). Jis buvo "Titaniko" išplaukimo liudininkas, o tais laikais, kai dar nebuvo televizijos, stebėti tokį įvykį tiesiogiai buvo tikra atrakcija. Prieš tai vaikinukas praleido naktį (bet ne meilės) su "Titaniko" kambarine. Pasakojimas apie tą naktį jo lūpose vis papildomas naujomis detalėmis, ypač po to, kai pasakotoją pasiekia žinia, kad laivas paskendo. Jo spektaklis turi pasisekimą. Bigas Luno, regis, sąmoningai pabrėžia filmo literatūriškumą ar net pasakiškumą. O kas netrokšta pasakų?

Detektyvinė pasaka yra 1974 m. Aramo Avakiano sukurtas filmas "Herouhauzo gatvė, 11" (TV3, 20 d. 11.10), kuriame vaidina vienos žvaigždės - Johnas Gielgudas, Jamesas Masonas, Candice Bergen, Trevoras Howardas, Charlesas Grodinas… Ši detektyvinė istorija sukasi aplink ypatingą deimantą.

Kitame britų filme - Pierso Haggardo "Šėtoniškas daktaro Fu Manču planas" (LNK, 25 d. 12.55) - taip pat kalbama apie brangakmenius. Filmo herojus - 168 metų Fu Manču, kurį vaidina garsusis komikas Peteris Sellersas, taip pat nori pavogti Anglijos karūnos brangakmenius.

Tačiau jei Jums nusibodo prievarta, mįslės ir satyra, galiu parekomenduoti du filmus, kur sirupas liejasi per kraštus. Pirmiausia tai, žinoma, Pierre’o-Gaspard’o Huit 1958 m. "Kristina" (TV4, 24 d. 14.55) - meilės istorija, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Romy Schneider ir Alainas Delonas. Kitas filmas - kadaise daug žadėjusio australo Fredo Shepisi "Genijus" (LNK, 22 d. 21.10). Šioje romantinėje komedijoje genialusis mokslininkas Albertas Einsteinas (Walter Matthau) visą savo intelektą panaudoja tam, kad suvestų mechaniką Edą (Tim Robbins) ir savo dukterėčią (Meg Ryan), kuriai patinka kiaušingalvis iš Prinstono. Kas iš to išeis, galima ir nespėlioti.

Jūsų - Jonas Ūbis