Fanfanas Tulpė nesikeičia, keičiasi žiūrovai

Gérard’o Krawczyko filmas "Fanfanas Tulpė" ("Fanfan La Tulipe", Prancūzija, 2003) atidarė šiųmetį Kanų festivalį. Tai buvo duoklė ir prancūzų kultivuojamai sinefilijai (1951 m. Kanuose Christian-Jaque’o filmas, kurio perdirbinys yra Krawczyko juosta, buvo apdovanotas už geriausią režisūrą), ir plačiajai publikai, besidominčiai Penélope Cruz, Vincent’u Perezu.

Senasis "Fanfanas Tulpė" žavėjo ir kelias sovietų žiūrovų kartas. Gérard’as Philipe’as ir Gina Lollobrigida buvo tapę seksualumo, patrauklumo idealais. Todėl nenuostabu, kad pirmiausia ir norisi lyginti abu filmus.

Be abejo, ir senasis, ir naujasis "Fanfanas Tulpė" - pramoginis kinas. Siužetas apie šaunuolį kaimietį, moterų širdžių užkariautoją, kuris sėkmingai susiklosčius aplinkybėms gauna titulus ir gražuolės meilę, išsemia filmo turinį. Tai liaudiškos dvasios persunkta pasaka, kurioje karaliai, aristokratai ir jų damos yra kvaili, pasipūtę, niekingi. Pagrindinė pora - pamestinukas Fanfanas ir čigonė būrėja - juos pamoko, nes yra gerokai gudresni ir apsukresni. Christian-Jaque’as tai akcentavo pasitelkdamas aktorių žavesį, jų natūralumą, o Krawczykas (tiksliau, filmo prodiuseris Lucas Bessonas) įveda daug daugiau kovų, susidūrimų, efektingų fechtuočių epizodų. Šiuolaikiniam žiūrovui lyrika nelabai reikalinga. Todėl naujojo filmo centras ir yra efektingas Fanfano mūšis ant stogo ar filmo pradžioje nepaprastai išplėstas neįvykusių vestuvių epizodas.

Naujojo filmo kūrėjai net nebando sukurti tęstinumo ar sklandaus pasakojimo įspūdžio. To nereikia, nes šių dienų žiūrovas viską žiūri fragmentiškai, kaip televizorių. Krawczykui svarbiau efektingi susirėmimai, o ne pasakojimas. Todėl filmas kartais, ypač viduryje, ima ir užstringa. Kita vertus, atomazga ir finalas apskritai nėra parengti. Jie įvyksta tarsi pagreitintai, suvokus, kad filmas gerokai užbuksavo.

Šiuolaikinio kino elementų filme palyginti nedaug. Tačiau smarkiai "išbujojusi" erotika, be abejo, - duoklė naujam žiūrovui. Kita vertus, įspūdingos lenkės auklės (Anna Majcher) formos, markitančių vaikų (taip jų net juodaodis berniukas) pulkelis, ponios de Pompadur simpatijos Fanfanui nestabdo veiksmo, greičiau tik paryškina liaudišką filmo pobūdį. Tačiau net ir tai neįtikina, kad "špagos ir apsiausto" kinas (šio žanro šedevru laikomas ankstesnis filmas) išsaugojo savo gyvybingumą. Greičiau atvirkščiai.

Nesu karšta Gérard’o Philipe’o gerbėja, todėl, tikiuosi, galiu objektyviai pažvelgti į Vincent’o Perezo privalumus. Jis plastiškas, žavus, puikiai jaučia žanro konvenciją ir nebijo susikauti su Philipe’o legenda. Tačiau to nepasakysi apie Penélopę Cruz - ji šiame filme yra tik gražus dekoratyvinis elementas. Ginos Lollobrigidos kuriama herojė buvo daug moteriškesnė, šiltesnė, gyvesnė.

Fanfanas Tulpė per penkiasdešimt metų gal ir nepasikeitė, bet pasikeitė pramoginio filmo formulė ir, aišku, televizijos užauginti žiūrovai. Tačiau gal ir jie taip nepasikeitė, jei nori žiūrėti senas istorijas, aprengtas naujais drabužėliais. O gal paprasčiausiai visiems reikia pasakų, vyriškų vyrų ir moteriškų moterų, žygdarbių ir laimingos pabaigos?

Živilė Pipinytė