Dailė

Pamarių - pajūrių naujienos

Nauja ekspozicinė erdvė Juodkrantėje

Elona Lubytė

iliustracija
Gintautas Trimakas. "Juodkrantė". 1998 m.

Smagu, kad yra įvykių, praskaidrinančių slogias ir užsitęsusias politikuojančių kultūrininkų diskusijas apie vietą po saulę (Šiuolaikiniame meno centre), pinigus, tuos ir ne tuos prioritetus. Kol kabinetuose svarstomi Lietuvos decentralizacijos modeliai, kultūros lauko veikėjai, bendraudami su savivaldos ir verslo atstovais, juos kuria.

Balandžio 11 d. rekonstruotose senos Juodkrantės mokyklos patalpose duris atvėrė naujas kultūros židinys. Direktorė Raimonda Norkienė per atidarymą sakė, kad parodinėje erdvėje ilgainiui kursis, bus formuojamas Liudviko Rėzos muziejus.

Atidarymo proga jaukiose, langais į marias atsiveriančiose trijose per du aukštus išsidėsčiusiose erdvėse pristatyta "Lietuvos aido" galerijos dailininkų paroda. Joje pristatyti balandžio 6-13 d. vykusio plenero dalyvių tapytojų Jūratės Bagdonavičiūtės, Valentino Antanavičiaus, Broniaus Gražio, Eugenijaus Cukermano, grafikių Birutės Gražienės, Adasos Skliutauskaitės, skulptorės Ksenijos Jaroševaitės darbai. Kolekciją papildo tapytojų Jūratės Mikolaitytės, Algirdo Petrulio, Klaudijaus Petrulio, koliažistės Kristinos Daniliauskienės, skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus darbai. Jungiamoji galerininkių suformuotos kolekcijos ašis - šiuolaikinio menininko požiūris į gamtą, aplinką. Siurrealistinės, abstrakčios, ekspresionistinės kompozicijos, sterili ekspozicinė erdvė, už lango ūžaujantis vėjas, aštrūs lietaus gūsiai, audringos marios... Ši netikėta meninės raiškos ir gamtinės stichijos dermė kuria savitą, paslaptingai susipinantį kultūros ir natūros pasakojimą, netikėtai praplečiantį menininkų kūrybos interpretacijos lauką.

Naujos šeimininkės pasirinkimas nėra atsitiktinis. Juk "Lietuvos aido" galerijos menininkai, susibūrę į trečiąjį plenerą, jau tapo pažįstamais šių vietų senbuviais, o jų darbų pristatymas mokyklos ekspozicinėje erdvėje irgi neatsitiktinis ir prasmingas. Juk plenero dalyviai ne tik užsiima kūrybiniais darbais, bet ir susitikdami su mokyklos mokiniais, pravesdami dailės pamokas vykdo galerijos edukacinę programą. Šįkart pasinėrę į permainingos gamtos stichiją menininkai padirbėjo individualiai - kūrė būsimų darbų eskizus, kompozicijas su miške surinktais, pajūryje rastais objektais, paišė gamtoje, kaupdami vaizdinius įspūdžius būsimiems darbams bendravo su jauniausiais Juodkrantės gyventojais. Vyresnieji su Valentinu Antanavičium darė koliažinius autoportretus, pradinukai apibėrė nuoširdžiai smalsiais klausimais apie kūrėjų amžių, žilą barzdos plauką, sukauptus ir atliktus darbus, mėgstamas spalvas. Žvelgdami į Bagdonavičiūtės koliažus iš pušų spyglių, skulptūrines kompozicijas iš pajūryje rastų objektų, mažieji stebėjosi tuo, kaip galima atgaivinti tinklo skiautę, virvagalį ar vėjo nugairintą šaką. Rūpėjo mažiesiems pagainioti ir pamario krantinėje pastele nupieštus Skliutauskaitės paukščius. Renginio koncepcija paprasta ir prasminga. Vaikai, mokytojai, mokiniai, miestelio gyventojai žvelgs į pažįstamų menininkų darbus.

Plenero krikštamotė - prieš kelerius metus su vyru skulptoriumi Albertu Daniliausku iš Vilniaus į Juodkrantę atsikėlusi menininkė Kristina Daniliauskienė, jausmingais pasakojimais sudominusi galerijos direktorę Birutę Patašienę. Pirmą kartą ne sezono metu apsilankiusi Juodkrantėje galerininkė nusprendė, kad tai puiki kūrybinė erdvė miesto šurmulyje gyvenantiems menininkams. Suderinusi sumanymą su Neringos savivaldybe, sudominusi bendradarbiavimo perspektyvomis viešbučio "Eglių slėnis" savininkus, apgyvendinančius menininkus, 2000 m. rudenį galerija surengė pirmąjį plenerą.

Ši bendradarbiavimo istorija svarbi dėl kelių priežasčių. Džiugu, kad Juodkrantėje atsirado nauja ekspozicinė erdvė, įsiliejanti į margą Neringos meninių židinių tinklą (T. Manno festivalis, Juodkrantės krantinės skulptūrų simpoziumas, Nidos pleneras ir kt.). Patrauklu, kad galerija ieško naujų būdų suburti menininkus, sumanymui įgyvendinti suranda privačių rėmėjų. Prasminga, kad rekreacinėje erdvėje formuojasi įvairių tęstinių kultūrinių renginių tinklas. Akivaizdu, kad priimantiems sprendimus politikams pravartu palaikyti ryšį su organizacinę patirtį sukaupusiais ir sumanymų nestokojančiais praktikais.