Tranzitas Europa

Barbarai Klemm. "Rusijos vokiečiai Kaliningrade (Karaliaučiuje)". Rusija, 1993 m.

Goethe`s institutas Vilniuje, "Prospekto" galerijoje, pristato vokiečių fotografės Barbaros Klemm reportažinių fotografijų parodą.

Ši paroda - tai įžanga į planuojamą renginių ciklą "Tranzitas Europa". Parodą sudaro į "Fischer" leidykos išleistą rinkinį "Žvilgsnis į Rytus" įeinančios fotografijos, fiksavusios pastarųjų dešimtmečių Vidurio ir Rytų Europos regiono (Vokietija, Lenkija, Rusija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Gruzija) transformacijos procesus. Ekspoziciją papildo ir viešnagės Lietuvoje 2000-aisiais metais darytos fotografijos.

"Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato". (Lewis Hine) Tai tinka ir Barbarai Klemm - Vokietijos dienraščio "Frankfurter Allgemeine Zeitung" kultūros ir politikos redakcijų fotografei.

Daugiau nei trijų dešimtmečių istorija - tokia, kokią ją matė fotografė, oficialioji ir neoficialioji, - kiek žodžių reikia jai atpasakoti. Žurnalistas - menkas istorinės upės verpetų vabalas - stabdo jos tėkmę žodinėmis interpretacijomis.

Daugybę istorinių akimirkų įkalinę tekstai: laikraščių vedamieji, publicistika, istorinės apybraižos, įvykių protokolai, istorijos vadovėliai. Kiekvienas tekstas - tik kito teksto intepretacija.

Vaizdas laimi. Fotografija triumfuoja, suvokdama savo reikšmingumą sustabdant istorines akimirkas. Dėl savo reportažinių fotografijų apie politinį ir visuomeninį gyvenimą Vokietijoje ir visame pasaulyje Barbara Klemm tapo žinoma ir iškilia šiuolaikinio gyvenimo metraštininke.

Branderburgo vartų atidarymas 1989-ųjų gruodžio 22-ąją, 1970-ųjų studentų demonstracijos, Berlyno sienos griuvimas 1989-ųjų lapkričio 10-ąją, Romos popiežiaus viešnagė Lenkijoje, oficialūs pasaulio galingųjų susitikimai: Willy Brandtas, Leonidas Brežnevas, Vaclovas Hawelas, Generolas Jeruzelskis. Madonna, Klaudia Schiffer. Rytai ir Vakarai. Prabanga ir skurdas.

Dokumentinė fotografija neleidžia suabejoti įvykių autentiškumu, tačiau ir ji - tik jų interpretacija. O Barbara Klemm ją sau leidžia su dideliu užmoju. Tas užmojis - padiktuotas kultūros istorijos, kur fotoaparato akies užfiksuotą akimirką užlieja istorijos srautas. "Tikra istorinė tikrovė nėra duomuo, faktas ar įvykis, ji yra tekančios, srūvančios medžiagos evoliucija. Istorija mobilizuoja ir išjudina stingius faktus", - rašė Jose Ortega y Gassetas.

Istorija neleidžia fotografijai būti sustingusia, istorinė sąmonė skatina stebėtojo dėmesį, žadina netikėtumų paieškas. Fotografija sustabdo istoriją ir ją vizualizuoja. Erichas Honeckeris, Helmutas Kohlis politikų apsuptyje Bonoje 1987-aisiais. Mitologinė freskos scena už jų galvų įtraukia realius istorijos veikėjus į vientisą barokinį teatrą: kūnai, galvos, mimikos. Leonido Brežnevo ir Willy`o Brandto susitikimas Bonoje 1973-iaisiais: atsipalaidavę veidai, kūnai, susidomėjimo kiek prislopintas tarpininkaujančiųjų vaidmuo, oficialumas ir politinė įtampa, ištirpusi fotografinėje akimirkoje.

Neįtikima, bet turbūt tai Barbaros Klemm pašaukimas - parodyti žmones be galo paprastai, tiesiog einančius, sėdinčius, laukiančius, neskubančius vytis savo istorinės būtinybės tikslų. Jokios sensacijos. Subtilumas nemėgsta šokiruoti.

Nors Vokietijoje fotografę išgarsino politiniai fotoreportažai, jos braižo savitumą labiau išryškina Rytų Europoje, Rusijoje, trečiojo pasaulio šalyse darytos nuotraukos. Paroda Vilniuje taip ir pavadinta - "Tranzitas Europa". Tranzito pojūtis šiame cikle stipriai juntamas - akimirkos gaudytos niekur ilgiau neužsibuvus, nepripratinta, "šviežia", ne flaneur akimi. Turbūt šiuolaikinis bodleriškas bastūnas atrastų kasdienybės žavesį daug įprastesnėse akiai mizanscenose.

O Barbarai Klemm sekasi - taisyklinga centriška kompozicija: sovietų kareivukas reklamiškai įsikomponuoja kosmetikos parduotuvės lango vitrinoje. Lūpdažius reklamuojantis plakatas atsiduria jam už nugaros, šie įgauna militaristinį atspalvį - tiesioginę paralelę į sukryžiuotus šautuvus ("Prieš universlinę parduotuvę GUM", Maskva, Rusija, 1993). "Geležinkelio bėgių blokada" - skersai bėgių įsitaisę Padniestrės gyventojai: sėdintys, gulintys, būdraujantys ir miegantys. Vienas jų pirmajame plane užsiklojęs dekoruota celofanine staltiese ir dėže su simbolinę prasmę įgaunančiu numeriu: 127734-as.

Barbarai Klemm. "Rusijos vokiečiai Kaliningrade (Karaliaučiuje)". Rusija, 1993 m.

Gulintysis ant šių bėgių? Pasmerktasis? Nuviltasis? ("Geležinkelio bėgių blokada", Benderai, Padniestrės Respublika, 1991). Apdriskęs besišypsąs vaikiščias šalia murzino, apsiblaususio lango, pro kurį meiliai žvelgia beveik nuogutėlis, tarsi iš Rafaelio paveikslų nužengęs kūdikis Kaliningrado srity ("Rusijos vokiečiai Kaliningrade", Rusija, 1993). Toje pačioje kompozicinėje ir prasminėje paralelėje atsiduria Marijos ikona ir tikinčiosios, cerkvėje degančios žvakę, veidas. Nepaprastas žvilgsnių romumas, stebuklingas pasikartojimas, suteikiantis šventumo aureolę (Zagorskas, Rusija, 1994).

Žvilgsnių susidūrimai, panašumo/skirtumo žaidimas nuolat varijuojamas lango fone, kur veikiantys herojai - žmonės ir manekenai, vis besikeičiantys vietomis, supanašėjantys, lyg aktoriai, priversti dalyvauti tapatybių karnavale. Kompozicinių ir prasminių sąskambių Barbara Klemm ieško gretindama paminklų ir žmonių charakterius, kurioziškai susiduriant sovietinei ir posovietinei realybei.

"Barbaros Klemm charizma ir užuojauta neleidžia jos vadinti vujeriste. Žmogaus orumas nežeminamas net ir ekstremaliose situacijose. Fotografė niekada atvirai nedemonstruoja savo palankumo vienai ar kitai pusei." (Jean-Christophe Ammann)

Veikiausiai Barbara Klemm siekia būti idealia objektyvia stebėtoja, tiesiog savo laiko metraštininke. Dėl šios priežasties ją sunku pavadinti menininke, menininkai visuomet stengiasi realizuoti save, įdėti dalį savęs, dalytis savimi, skleisti save.

Barbarai Klemm rūpi kiti. Ji atsakinga ir gerai supranta savo, fotografės, misiją. Gal dėl to daugelyje nuotraukų galima rasti sąsajų su Augusto Sanderio palikimu. Nitros vaikai (ČSSR), ori senukų pora prie savo namų priengio, sustingę ir frontalūs, reikšmingi kasdieniais atributais: senis - lazda, senė - katinu (Bukareštas, Rumunija, 1991). Barbaros Klemm pastabumas, žaidimas kurioziškais sugretinimais nuoširdus, dažnai kiek naivokas, keliąs šypseną. Pagyvenusių moteriškių trijulė prie staliuko kavinėje. Pakalnučių puokštė ant stalo, senučių trejybę vainikuojąs kalendorius su apnuoginta, jaunyste trykštančia gražuole ("Krokuva, moterys kavinėje", 1993). Fotoreportažų prasmes papildo užrašai: "Deutschland einig Vaterland" prie Branderburgo vartų, "kirpimo kaina 6-10 litų" Kauno kirpyklos lange, "from USSR mit love" ant Berlyno sienos.

Nuolatinis dviejų pasaulių koegzistavimas Barbaros Klemm fotografijose - abejinga provincija ir didmiesčio pasimetimas, istorija ir akimirka, kultūra ir banalybė. Greta pasaulio ir žmonių orumo, ramybė ir skubėjimas atskleidžia kurioziškus sugretinimus, daiktų ir žmonių susitikimus, kasdienybės siurrealumą. Berlyno sienoje pranykstąs VDR pasienietis, viena koja dar Vakaruose, kita - jau anapus ribos. Jono Nepomuko skulptūra Slovakijos Machovcų mieste atominės elektrinės fone. Siurrealistinis religinio relikto ir atomo galybės susidūrimas ("Kostolany atominė elektrinė prie Velkės", ČSSR, 1989).

"Fotoaparatas yra patogus būdas susitikti su ta kita realybe", - rašė Jerry N. Welsmannas. Atskiros, fotografijų sustabdytos akimirkos nesudaro bendros vaizdinių sekos, tačiau šie vaizdai jokiu būdu ne statiški, jie atviri istorinei perspektyvai. Barbara Klemm savo fotografijomis pateikia supratimą apie abiejų realybių darną, jų koegzistavimo galimybę kasdienybėje ir istorijos sraute.