Muzika

Tiesa, išsakoma kūnu

Pirmą kartą Lietuvoje pamatysime įžymią Afrikos šokėją Germaine Acogny

Jūratė Terleckaitė

iliustracija
Germaine Acogny

Šiųmetiniame šiuolaikinio šokio festivalyje "Naujasis Baltijos šokis 2003" išvysime šio meno pradininkę Afrikoje senegalietę Germaine Acogny. Ji atliks solo spektaklį "Tchourai". Be to, praves teorinius ir praktinius Afrikos šiuolaikinio šokio seminarus.

G. Acogny viena iš pirmųjų 7-ajame dešimtmetyje susidomėjo Afrikos šokiais ir ėmė taikyti naujas afrikiečių šokio išraiškos formas. Iki tol jos šalyje buvo šokama pagal senąsias tradicijas. G. Acogny iki 1982 m. buvo šiuolaikinio šokio Afrikos Mudra mokyklos, 1977 m. įkurtos Maurice`o Bejart`o Senegale, meno vadovė. Kartu su savo vyru Helmutu Vogtu Tulūzoje įkūrė "Studio-Ecole-Ballet-Theatre of the Third World". 1995 m. ji sugrįžo į Senegalą ir įkūrė šokio centrą, kuris rengia profesionalius Afrikos šalių šokėjus, padeda Afrikos ir kitų šalių šokėjams dalytis tarpusavio patirtimi, kurti šiuolaikinį Afrikos šokį. Taip pat G. Acogny keliauja po pasaulį, mokydama Afrikos šokio, kurdama choreografiją, šokdama.

"Afrikoje šokis yra vietos žmonių gyvenimo būdo dalis, jų meninės išraiškos priemonė, - pasakojo G. Acogny. - Šokama norint judesiais geriau išreikšti jausmus, tiksliau - idėjas." Ten nėra šokio dėl šokio. Afrikiečių šokis žiūrovus patraukia ne kitokia atlikėjų odos spalva, bet šokio išraiškos originalumu. Jų muzika, šokis, pastatymai, kūno judesiai alsuoja kultūriniu, istoriniu, etnografiniu paveldu. Visa Afrikos šiuolaikinio šokio dvasia nenukopijuojama, pripildyta gilios simbolikos. G. Acogny savo pedagoginį darbą pradėjo pagal senegalietišką metodiką, iš Europos pasiskolinusi ne įkvėpimą, bet baleto techniką. Choreografė savo šiuolaikinio šokio spektakliams pasirenka populiariausius tradicinius savo tėvynainių šokius. Ji stengiasi neužkonservuoti tradicinių šokių, bet juos tobulinti. G. Acogny šokio pastatymams būdingas bruožas - judesys svarbiau už žingsnį. Todėl šokio figūroms naudojami palmės, lietaus, erelio, vandens lelijos, vištos ir kt. vaizdiniai. Štai kodėl afrikiečių šokiams būdingi natūralūs judesiai, pavyzdžiui, "bangavimas", "sulinkimas", "sukimasis", "virpėjimas". Vaizdiniai neturėtų prasmės, netaptų simboliais, jei kartu nebūtų melodingai ir ritmiškai šokama, dainuojama. Susipažinusi su džiazu ir šiuolaikiniu šokiu, G. Acogny pradėjo kurti sintezę iš Sahel (šokio kojomis) ir "Miško šokio" (pečių bei klubų šokis) elementų.

G. Acogny tiki, kad ji dar daug ką gali išreikšti šokiu. Judesiais ji perteikia svarbias savo gyvenimo akimirkas. Tos akimirkos ją sukūrė, paliko pėdsakus smėlyje, vėjyje ir judesiuose, jos atsiranda ir išnyksta, tas akimirkas ji vėl stengiasi sugauti, kad jos suteiktų jai ramybę ir padėtų orientuotis. Praeitis, dabartis ir ateitis susipina, užvaldo būtį, ir šokėja G. Acogny rašytojo Xavier Orville`io žodžiais sako: "Kai aš šoku eilinę savaitės dieną, tai - proza, o sekmadieniais ir švenčių dienomis - poezija." G. Acogny, talkinant jaunai Benino choreografei Sophiatou Kossoko ir įkvėpta nuostabaus, jai skirto rašytojo X. Orville`io poetinio teksto, rodo visą iš Afrikos kilusio šokio grožį, jėgą ir simbolinę kalbą, pateikdama tai savitu ypatingu būdu. "Aš stengiuosi rasti visus kūno pojūčių ir raiškos niuansus: gyvenimo, kultūros, atskiro individo aušrą, vidudienį ir prieblandą. Mano kūnas tampa plunksna, leidžiančia rašyti erdvėje sukurtą poeziją", - dalijosi mintimis Germaine. Taigi ji ne tik puiki šokėja, bet ir nepralenkiama šokio judesių simbolių aiškintoja. Norėdama išreikšti patį aukščiausią dvasingumą, ji naudoja regimo pasaulio ženklus. Solo spektaklis pavadintas "Tchourai" - kaip natūralūs smilkalai, kuriuos smilko Senegalo moteris, trokšdama išvalyti ir iškvėpinti namus. Tikima, jog šių smilkalų kvapas patrauks ir sugundys jos vyrą. "Tchourai" yra neišmatuojamos ramybės šokis. Šiame šokio spektaklyje yra lėtų akimirkų ir akimirkų, kai stebiesi, kas pažadino atsiminimus. Bet nieko šioje kelionėje negalima užmiršti, ir su malonumu leidiesi į ją drauge su ponia Acogny. Kaip teigė "Frankfurter Allgemeine" žurnalistas J. Schmidtas, "jos šokyje Afrikos jausmas dera prie vakarietiškos struktūros. G. Acogny šoka atstačiusi pečius, liemeniu ir veidu pasisukusi į žiūrovus, arba - jos mėgstama maniera - kurį laiką juda atbula, nusukusi veidą nuo žiūrovų. Jos visas kūnas spinduliuoja džiaugsmą ir pasitenkinimą veiksmais, kuriais ji užpildo sceną. Ji ritasi scena, išnaudoja visas priemones, kad užpildytų tuščią scenos erdvę, mistiškai bendrauja su ruda, neišdažyta medine kauke, bet taip ir neprisidengia ja veido, laiko ją greta, tarsi išverstą laukan alter ego, tarsi jokių emocijų jau neišreiškiančią mirties kaukę."

G. Acogny sutiko pasidalyti mintimis apie save ir kūrybą.

Kodėl šokį pasirinkote savo profesija?

Afrikoje visi šoka savo malonumui. Dabar tai tampa profesionaliu užsiėmimu. Dar būdama vaikas žinojau, kad šoksiu. Mano senelė buvo šokėja.

Ką norite pasakyti savo šokiu?

Kalbu apie gyvenimą. Savo kūnu noriu pasakyti tai, ką galvoju, ko negaliu pasakyti žodžiais. Išreikšti save kūnu - didelė laisvė. Kūnas nemeluoja, juo galiu perteikti savo mintis. Tai paveikia žiūrovus arba ne. Tokia mano šokio filosofija.

Ar Jums svarbu būti suprastai?

Kai buvau jauna, norėjau, kad žmonės mane suprastų. Dabar esu labai patenkinta viskuo: jei žiūrovai nori suprasti, jie supranta, jei ne - tebūnie. Nes ne visiems turi patikti ar būti suprantama tai, ką aš darau. Juk ir aš ne visus suprantu ir ne visus myliu. Taigi normalu, kad yra mėgstantys ir nemėgstantys mano šokių. Jei bent vienam žiūrovui mano kūryba patiks - puiku!

Ką Jums duoda kultūrinis bendradarbiavimas su Afrikos, Amerikos, Azijos ir Europos šalių šokėjais, šokio specialistais?

Kiekviena patirtis mane praturtina. Jei nebūčiau mokiusis klasikinio šokio, neturėčiau savo technikos. Kuo daugiau matau, ką daro kiti, tuo labiau įsitikinu, kad gerai, jog kuriu savo šalyje. Nes kai kurie dalykai yra tik mano šalyje. Didysis Afrikos filosofas Amadu Ampateba sako, kad reikia būti chameleonu, t.y. prisitaikyti prie tos vietos, į kurią atvyksti. Manau, kad tai išmintinga.

Ar kurdama remiatės visu savo kultūriniu, nacionaliniu paveldu, ar kiekvieną sykį pradedate nuo nulio?

Mums atrodo, kad pamirštame, bet iš tikrųjų visa tai - su mumis, kad ir kur būtume. Manyčiau, kad visas palikimas yra universalus. Mes visi priklausome tai pačiai planetai.

Ko tikitės iš šiuolaikinio šokio festivalio Vilniuje?

Susitikimai su kūrėjais, su "eiliniais žmonėmis" - tai visuomet svarbus, naudingas, didelis dalykas.