Spalvų ir linijų eksperimentai

Judita Budriūnaitė. "Keep away from fire" iš parodos "Abėcėlės beieškant". 2003 m.

Šiemet Judita Budriūnaitė surengė dvi personalines parodas Kaune: kovo mėnesį galerijoje "Meno parkas" - piešinių parodą "Šalis", o balandį Parodų rūmuose - "Abėcėlės beieškant". Norint nusakyti Juditos Budriūnaitės parodos "Abėcėlės beieškant" dominantę - pagrindinę spalvą, reiktų prisiminti vos pradėjusias nokti vyšnias. Aitraus skonio jausmą sukeliančius rausvus atspalvius, iš visų pusių nemaloniai užgriūvančius žiūrovą, galima suvokti kaip pirmuosius abėcėlės puslapius. Elementarius, "savaime suprantamus" dalykus autorė bandė narplioti ir piešinių parodoje "Šalis".

Šios dvi parodos gali būti suprantamos kaip užsimezgusių idėjų realizacija. Juditos darbai praranda universalų savarankiškumą - kiekvienas jų egzistuoja kaip sudedamoji koncepcijos dalis. Tačiau abi parodas ir juose kabančius darbus galima atskirti įvairesniais, kad ir struktūrinėje sferoje susiformavusiais principais.

Ankstesnėje parodoje, sudėliotoje iš spalvotais pieštukais atliktų piešinių, įžvelgiame naratyvinę seką. Ją sudaro ciklai, ciklus - keli variantai, kiekvienas variantas (darbas) modeliuojamas iš tų pačių elementų. Galima sakyti, pati mažiausia dalis pakartojama ir išskaidoma į numatomą begalybę, kurią apibrėžia tik parodos erdvė, tarytum uždaras koncepcijos apsibrėžimas - "Šalis". Žvalgantis po "Šalies" vaizdus, nesunkiai prie kiekvieno jų prilimpa pabiros poezijos eilutės, lietuviškos lyrikos fragmentai: "dangaus gelmėj, kai atsimerkia gėlės..." (Romas Lileikis) arba "kur aš nueisiu ledinėm upėm (...) sidabro tiltais?" (Janina Degutytė). Taip svajingai fantazuoti leidžia gana minimalios plastinės priemonės: vingiuota spalvota linija, snaigės ar pražydusios saulutės forma tamsiame fone, pribrūkšniuotas raudonų lašelių paprastas popieriaus lakštas. Padidintą jautrumą arba norą pačiai mintyse bandyti pratęsti variantus sukelia detalių taupumas ir paprastas begalybės įsivaizdavimas. Veiksmas ir pokyčiai be galo lėti, bet aiškūs. Tuščios vietos sukuriamos tam, kad jose įsikurtų literatūrinės asociacijos arba kad būtų galima medituojant pasivaikščioti po ką tik pražydusį sodą.

Priešinga tendencija išryškėja parodoje "Abėcėlės beieškant". Atrodytų, kad darbai "Pasidaryk pats", "Keep away from fire" ("Laikyti toliau nuo ugnies"), "Barbarisų skaičiuotė", atsiradę atsitiktinai ir valiūkiškai šalia apyrausvių abstrakcijų ar keistai rausvokų peizažėlių, kelia sumaištį. Vienas jų ("Pasidaryk pats") prieštarauja visoms muziejaus taisyklėms, pavyzdžiui, "Šiukštu, neliesti". Čia iš pažiūros tradicinius tapybos darbelius ne tik būtina liesti - nevalia pro juos praeiti jų neperkabinus, nesumaišius. Taip spalvų deriniai virsta antideriniais, o bendra nuotaika kinta po kiekvieno "perėjūno". Gretimai apšviesti "Vienkartiniai" švirkštai su vyšnių, spanguolių ar serbentų sultimis referuoja tikslingą parodos technologijos vaidmenį bei transformuoja natūralias ir dirbtines spalvas.

Apskritai visi darbai "pakrikę" ir išsibarstę aleatoriniu principu: į atsitiktinumo žaidimą-šventę kviečiamas ir žiūrovas, jam reikia dėlioti diptikus ir triptikus, leistis hipnotizuojamam nuo siūbuojančių, akį rėžiančios spalvos sijonų, siekiant kuo efektyviau susipažinti su reprodukuojamos spalvos simboline galia ir dydžiu. Parodoje eksponuojami tapybos darbai išvirsta vienalyte mase, kuri apibendrina raudonos spalvos spektrinę skalę į homogenišką plotą. Visa rėkianti raudonos spalvos sistema, kurią pati autorė įvardija kaip "retai naudojamą vaizduojamuosiuose menuose, tačiau labai pamėgtą reklamoje, kičo pasaulyje", poliškai išskaidoma į kliūvančius gyvenimo įvaizdžius arba į sentimentalokus peizažinius tapinius.

Bandymai, savaip įtvirtinti medžiagos reikšmę šiuolaikiniam, jokių konvencijų nesusaistytam menui, kaip matyti, dar nesibaigia. Priešingai, jie išsiplečia į neturinčias atsakymo studijas. Konkreti idėjos užduotis: apmąstyti priemones (pieštukų galimybės) ar savybes (spalvos jutimai) patyrė kelias skirtingas pamokas - kiekvienas sukūrimo/atradimo principas susisaistė su dauginimo malonumu ("Šalis"), o kiekviena jutiminė forma išsiaugino begalę atsišakojimų, kurių pavadinimai tikrai išeina už abėcėlės ribų ("Abėcėlės beieškant"). Ir vis dėlto autorė, užmindama mįsles, ieškodama "racionalių" kriterijų, iškart sufleruodama keletą variantų, slepia dar vieną nevienalytę mintį - siekia tokiomis užduotimis ne nubrėžti personalinę istoriją, ne išspręsti konkretų uždavinį, o pripildyti tylų, pamirštą santykį su pasauliu pokalbiu apie jį patį.