Moterys gelbėja pasaulį

Inga Burneikaitė (Glorija) ir Balys Latėnas (Žviegis) "Švelnume" D. Matvejevo nuotr.

Bernardo Shaw "Dūžtančių širdžių namus" Nacionaliniame ištiko pavadinimo lemtis: kažkas repeticijų metu kūrėjų viduje sudužo. Ir spektaklis "išbyrėjo", taip ir nesurinktas prieš žiūrovus. Kiek teisūs buvo jo rodymą suspendavusieji, nežinia. Galbūt jie vadovavosi principu, jog iš dviejų blogybių reikia rinktis "geriausiai žinomą"... Nematęs nieko negali nei ginti, nei kaltinti. Nacionalinis spektaklio išleidimą sustabdo ne pirmą kartą - tai įpusėjus repeticijoms, tai atsidūrus tiesiojoje į premjerą. Ir viliasi, jog bus suprastas. Nesuprasti tokiu atveju lieka tik aktoriai arba režisierius. Arba - abi šios pusės, viena kitos nesupratusios per repeticijas.

Ko pritrūko?

Abi Morgan pasakytų - švelnumo. Ironiška, bet ir ne taip toli nuo tiesos. Tiksliau - švelnumo kaip dėmesio ir pasitikėjimo. Švelnumo kaip pristabdymo, sulėtinimo ir drąsos daryti kažką kitaip nei visi.

Ramunė Kudzmanaitė, "Švelnumo" režisierė, programėlėje prasitaria, jog Abi Morgan pjesėje yra kažkas kunderiško, kad ir "nepakeliamos būties lengvybės" jausmas. Pjesė skatina branginti kiekvieną akimirką ir kiekvieną žmogų. Toks, regis, turėjo būti ir jos su jaunais (jų čia dauguma) Rimo Tumino mokiniais, o dabar jau ir Mažojo teatro aktoriais statyto spektaklio tikslas. "Pjesės spalva akivaizdžiai yra mėlyna", - sako režisierė, ir mūsų rankose - subtili "vandens spalvos" programėlė.

Švelnu, subtilu, trapu.

Kunderą režisierė pamini neatsitiktinai. Pats pjesės pavadinimas, beje, ir kai kurios jos scenos, nepaprastai artimos šiam autoriui. Turėdamas po ranka jo "Lėtumą" ar net "Nemirtingumą" gali įsivaizduoti juos buvus net savotiškais pjesės "prototipais" (moterų ir vyrų santykiai, jų charakteristikos ir įvaizdžiai, scenos baseine ar prie baseino ir t.t.). Atrodo, kad su kai kuriais Kunderos teiginiais dramaturgė polemizuoja, kai kuriuos išplėtoja, nors renkasi ir savaip modeliuoja ir kitokią intrigą, ir kitokią "kalbėjimo" intonaciją. Lyriškesnę, skaidresnę ir grynesnę, sakyčiau, moteriškesnę. Mažiau cinišką ir ironišką. Bent iš pirmo žvilgsnio.

Kodėl į galvą ateina Kundera, jei "Švelnume" (argi šis žodis nėra artimas daiktavardiškiems romanisto kūrinių pavadinimams?) Morgan savaip tyrinėja trijų moterų ir keturių vyrų santykius, kurie buvo, galėjo ar gali būti artimi, tačiau dėl kažkokio atsitiktinumo, visiško menkniekio tokie netapo? Ogi todėl, kad kiekvienas jų atsiduria tam tikroje gyvenimo "lėtinimo" situacijoje ir dar įgauna kunderiškų homo sentimentalis bruožų. "Lėtume" Kundera keliais sakiniais suformuluoja ir "Švelnumui" artimą temą: lėtumo laipsnis tiesiogiai proporcingas atminties intensyvumui; skubėjimo laipsnis tiesiogiai proporcingas užmaršties jėgai arba užmaršties intensyvumui. Tereikia prie "lėtumo" pridėti žodį "švelnumas", ir turėsime lėtumo ir švelnumo laipsnį, tiesiogiai proporcingą atminties ir jausmų intensyvumui. Na, o jei kai kuriuos "Švelnumo" veikėjus apibūdinsime kaip homo sentimentalis arba hystericus, galbūt pavyks užčiuopti ir spektakliui bei aktorių vaidybai būdingą intonaciją, kuri sukelia ganėtinai prieštaringus jausmus, nors iš esmės viskas, atrodytų, ir profesionalu, ir teisinga.

Sentimentalumu, o tiksliau - isteriškumu čia vadinu jausmų, tapusių kiekvieno veikėjo privalumais, demonstravimą. Atrodytų, jog Morgan šiuos savo veikėjų "privalumus", tapusius savotiška kiekvieno charakteristika, prislopina ir skirtingose situacijose paverčia jautrumu. "Mūsų bendrabutyje - vieni vyrai, kartais kuris nors iš jų ima šaukti naktį, o aš einu ir atsisėdu prie jo galvūgalio, ir dalinuosi su juo nuorūka ar kalbu, ar tiesiog kartais taip ir sėdžiu, netgi išsitiesiu greta jo, laikau jo ranką, dideli drambloti vyrai susikibę rankom, niekad nemaniau, kad tokį dalyką kada pamatysiu, tiesiog pabūnam vienas su kitu, beveik švelnūs, ir aš pasilieku prie jo iki ryto", - sako Marvinas Natanui. Bet ar Marvino (Gediminas Girdvainis) jautrumas nevirsta egzaltacija, dėmesingumo demonstravimu? Natano (Arvydas Dapšys) maldautas draugiškai pavakarieniauti, Marvinas gražiai išsisuka, o kitą dieną randa savo naująjį pažįstamą pasikorusį. Homo sentimentalis, žavėjęs savo pakylėtais jausmais, čia pat pribloškia nesuvokiamu abejingumu. Vargu ar Marvinas jaučiasi kaltas. Vargu ar jaučiasi kaltas staiga vieną dieną palikęs Gloriją. "Nemanau, kad gyvenime dar esu buvęs laimingesnis." Glorija, nešdama skelbimą dėl dingusio vyro, ciniškai ironizuoja: "Vertėtų rodyti ne juos, o nuotraukas tų, kurie laukia. Parodyti juos besišypsančius, atostogaujančius ar keliančius vėliavą. Tas nuotraukas, kurios įrodo, kad jie nesiilgi..." Ir dedasi juodus akinius - savo liūdesio ženklą. Išdidžios Glorijos liūdesys ir ori vienatvė tokio pat orumo suteikia ir jos koketavimui su Žviegiu prie baseino; ne ką prasčiau, o gal net didingiau ji atrodo ir džiaustydama baltus vyro marškinius, ir lįsdama į ledinį jūros vandenį. Kančios egzaltacija, kuri Ingos Burneikaitės Glorijai iki spektaklio vidurio teikė tam tikro išskirtinumo, išsilieja patetiškai melodramišku monologu. Viešas (žiūrovų akivaizdoje), iškilmingas ir meistriškai pasakytas monologas Glorijai suteikia dar daugiau pasitikėjimo - ji ką tik išlaikė "sulėtinimo" egzaminą: "Taigi lieku. Ir savo skausme, savo trapume, savo vienatvėje ir tame nuogume jaučiu, kaip aš atgimstu..." Ar Glorija neatrodo lygiai tokia pati kaip Marvinas, ar nesinaudoja savo kančia kaip privalumu? Ar simboliškai sureikšminta Natano mirtis nėra paskutinis ir didingas jo atsisveikinimo gestas? Teatrališkas gestas tokiame pat teatrališkame gyvenime, kuriame nuolat sukiojasi geradariai žviegiai, brutalūs idiotai elai, patiklios kvailutės henos ir nepriklausomos gražuolės tašos.

Atrodytų, jog iš tikrųjų "švelnumas" pjesėje yra tarsi burtažodis sukurti ne tik santykius, bet ir save patį. Jis taip ir neištariamas, nes reikštų "pristabdymą": skaudų atminties įsiveržimą, kaltės, atsakomybės ar praradimo pojūtį. Regis, kaip tik tokio "pristabdymo" neištveria Natanas. Marvinas pabėgo nuo Glorijos, Elas (Audrius Bružas) palieka jo vaiko besilaukiančią Hen (Gintarė Latvėnaitė); nuo visų bėga Taša (Valda Bičkutė), tarp visų paniojasi teisingasis Žviegis (Balys Latėnas). Būtent spektaklis, tiksliau, vaidybos būdas ir atskleidžia, kodėl šie veikėjai nemoka vienas su kitu elgtis ir vienas kito branginti, o užsimezgusi pažintis rizikuoja nutrūkti: ogi todėl, kad kiekvieno jų štai toks, ypač pabrėžtas savo charakterių, savo egzaltuotų, afektuotų jausmų demonstravimas nesukelia pasitikėjimo ar tikėjimo jų tikrumu. Juo labiau įvilkus juos į teatrinio reginio formą, kurioje viskas - pradedant Marijaus Jacovskio scenovaizdžiu ir baigiant kostiumais ar rekvizitu, pantomiminėmis "užsklandėlėmis" ir muzikos gūsiais - yra gražu, brangu, prasminga, bet be lašelio tiesos.

Viena vertus, Ramunės Kudzmanaitės spektaklis paradoksaliai neadekvatus pjesei, kurioje nori nenori turi kreipti dėmesį ir į veikėjų amžių, nes būtent jis daro įtaką situacijoms ir paverčia jas ekstremaliomis (gyventi ar nebegyventi, ir kaip gyventi toliau, kai esi jau nebe jaunuolis, bet dar nesenas, kai nori ir bijai būti kažkam reikalingas arba nebereikalingas, kai bijai nusivilti ar jau esi nusivylęs), ir sukuria kažin kokią depresyvią, nuovargio (nuo buvimo kartu ir atskirai, nuo darbo ir poilsio) atmosferą, kuri tarsi "pristabdo" ir verčia kiekvieną įsiklausyti į save ir aplinką. Atrodo, kad nuovargis ar net lėtumas, kuris smelkiasi iš sakinių ir kalbėjimo manieros, visus veikėjus savaip sulygina ir kiekvienam atskelia po "savo dramos" gabaliuką. Savaip tylios ir savaip slepiamos, kol tarsi pradedama gyventi iš naujo, kaip atsitinka Hen ar Glorijai, arba kai išeinama, kaip padaro Natanas. Vargu ar čia rasi pagrindinį veikėją, nors Taša ir Žviegis, apsukę ilgą susitikimų ir išsiskyrimų ratą, galėtų likti kartu; bemaž kiekvieno situacija yra projektuojama į kitą, tarsi dramaturgė visus lygintų, modeliuotų į poras ir išskirtų, tikrindama, kiek kiekvienas per savo nugyventą laiką įgijo patirties ir kiek jis yra stiprus, kad galėtų už ją atsakyti.

Margarita Žiemelytė spektaklyje "Vaginos monologai"

Kita vertus, Kudzmanaitės "Švelnumas" tik patvirtina, jog šiandien lėtumas ir tikrumas, kaip išgyvenimų ir atminties intensyvumas, vargu ar įmanomas. Gyvenimas modeliuoja teatrą, teatras - gyvenimą, santykiai be afektų ir egzaltacijos, kuriais demonstruojama meilė ar kančia ir kuriais norima atkreipti į save dėmesį ar apie save priminti, spektakliai "be greičio" ir teatrališkumo, kurie iškristų iš bendros inertiškos masės, taip pat neįmanomi. "Švelnumas" - kaip lėtumas, kaip mažas Morgan dinamitas, kuriame buvo galima įžvelgti pasikeitimo požymius, sprogsta ir pabyra gražučiais konfeti. "Žiūrovams pageidaujant", spektaklis vaidinamas dar ir dar sykį. Jausti yra vertybė, ir mes rodom, kad jaučiam.

* * *

Kai po "Vaginos monologų" spektaklio, per aptarimą, pasigirdo kalbos apie skandalą, norėjosi šyptelėti. Skandalą mūsų teatre šiandien gali sukelti tik visiškas kurio nors pripažinto meistro fiasko. Nei temos, nei raiškos priemonės šito, regis, jau padaryti negali. Vis dėlto šiokį tokį "skandalą" net ir šiuo atveju derėjo nujausti: Rusų dramos teatras, kuriam jau pusmetį vadovauja Tatjana Rinkevičienė ir kurio scenoje pasirodė du nauji spektakliai ("Varnas" ir "Vaginos monologai"), kreipiantys jį ryškesnių paieškų link, ženklina jei ne teatro atgimimą, tai bent prabudimą. Kiek tai susiję su pačios vadovės meninėmis ar estetinėmis nuostatomis, jos skonio prioritetais, taip pat su vadovės gerbėjais, kitas klausimas, nors neabejoju, kad jos ryšiai ir vadovavimo subtilybės po truputį grąžina salėn žiūrovus.

Vienų žiūrovų dėmesys "Vaginos monologams" galėjo būti inspiruotas pavadinimo ir nepažįstamos režisieriaus pavardės: italas, Peterburge aktorystę studijavęs Guliano di Capua stato pagarsėjusią Eve Ensler pjesę. Kitų, artimesnių teatrui, žiūrovų dėmesį patraukė ir tuoj po spektaklio teatro kavinėje organizuota diskusija. Ne tik apie spektaklį, bet ir apie šiandienos moters psichologiją, jos saviraiškos (net savigarbos) galimybes, apskritai apie ... vaginą. Apie tabu ir jų griovimus.

Visai neseniai sužinojau, jog Rusijoje scenos menininkams tabu tapo žmogaus garbingumas ir teisingumas bei jo laisvė būti nelaimingam. Raiškos priemonių įvairovė ir leistinumas nustelbė scenoje žmogų kaip žmogų, ir jis su savo žmogiškumu atrodo tarsi anachronizmas. Mūsų teatruose žmogiškumo apraiškų vis dar yra, o alternatyvios raiškos priemonės, suklestėjusios prieš kelerius metus, po truputį silpsta ar bent nebeatlieka vien savitikslės funkcijos. Tiesa, nusistovėjusi ne tik vidutinio, žiūroviško, bet ir aukštesnio, meniškesnio, spektaklio kategorija yra tokia nepažeidžiama, kad ir oponuoti jai kitoniškesne estetika taip pat nėra galimybių. Žinoma, jei jos nepateikia vėlgi autoritetu pripažintas menininkas.

Iš "Vaginos monologų" buvo galima tikėtis visko, prisiminus, kaip spektakliui buvo renkamas moterų "kvartetas" - reta kuri norėjo rizikuoti dirbti su nepažįstamu režisieriumi, ypač statant tokią pjesę. Tačiau galutinis rezultatas (repetuota, anot režisieriaus, 28 dienas) nustebino, matyt, ir pačias aktores: Tatjaną Genzel, Anželą Bizunovič, Jeleną Bogdanovič ir Margaritą Žiemelytę. Nei jų vaidyba, nei spektaklis neiškrenta iš mūsų teatruose priimtų "estetiško reginio kanonų" ir, atrodo, jau vien todėl negali sukelti skandalo.

Prisimenant tabu, linkčiau manyti, kad tarp pastarųjų mūsų teatre - moteriškumas ir erotiškumas. Moters įvaizdis scenoje (išskirčiau čia galbūt dar ir kai kuriuos Anželikos Cholinos bei Gintaro Varno spektaklius, taip pat galima būtų prisiminti Oskaro Koršunovo "Senę" bei "Roberto Zucco" su juose kurtais Eglės Mikulionytės vaidmenimis, dar gerokai anksčiau tokį paveikslą pateikė Jonas Jurašas su Rūta Staliliūnaite "Barboroje Radvilaitėje", nors man iki šiol erotiškiausias yra 1986 m. Eimunto Nekrošiaus statytas "Dėdė Vania") retai kada abstrahuojamas iki estetinio objekto, išsaugant ir jam būdingą plastinio erotiškumo dozę. Sakydama "plastinio", turiu omenyje ne tik subtiliai išryškintas kūno linijas, bet ir tokią elgesio bei judėjimo manierą, kuri suvienytų šaltą, rafinuotą elegantiškumą, beveik vaikišką drovumą ir kartu vos apčiuopiamą geidulingumą. Taigi "Vaginos monologai" nustebino vizualiu spektaklio ir keturių apie savo intymiausius pojūčius, vaginos "paikystes" ir patirtas skriaudas pasakojančių moterų sprendimu kaip ryškiu kontrastu ganėtinai atviram tekstui. Toks kontrastas padėjo atsirasti estetiškai išgrynintam apskritai moters paveikslui scenoje ir tam tikrai distancijai tarp teksto bei vaizdo, į kurią buvo įdėta ir humoro, ir ironijos, ir dramatinių užuominų.

Guliano di Capua, scenografas Gintaras Makarevičius ir kostiumų autorius Juozas Statkevičius pateikė "Monologus" kaip rečitatyvinės operos modelį. Baltame fone su kartkartėmis pasirodančiais videovaizdais, skambant tai lengvajai, tai operinei muzikai, judančios moterų figūros raudonomis ilgomis suknelėmis atrodo tarsi choreografinės ir vokalinės partitūros atlikėjos, skirtingos savo potyriais ir amžiumi, bet vieningos ir panašios jau vien tuo, jog atstovauja moteriškai giminei. Pirmas į galvą ateinantis palyginimas - Roberto Wilsono spektakliai, nors "Monologuose" aktorių vaidyba psichologiškai, tiksliau - emocionaliai niuansuojama, judesiai nėra įsprausti į grafiškai tikslią architektoniką, o kiekvienas ryškesnis ar individualesnis gestas bei veiksmas skirtas praverti ir tuoj pat užverti slaptas intymumo duris. Balanso tarp atvirumo ir uždarumo, rafinuotumo ir natūralumo stygius rizikuotų "monologus" paversti žaismingais "pokalbiais buduare", jei ne grėsmingi "statistinės realybės" įsiveržimai - patyčios ir kankinimai, apipjaustymai ir prievartavimai - kaip moteriškumo, vaisingumo, motiniškumo išniekinimas. Tiesa, įgaudamos kiek deklaratyvią ir patetišką gaidą šios temos praslysta tik kaip perspėjimas, nes režisieriaus pasirinkta spektaklio estetika skirta moteriškumui išaukštinti, o ne jį prižeminti. Arba tiksliau - sukurti romantizuotam moters (o dabar - ir su jos vagina) paveikslui, kurį ilgiausiai savo širdyje galėjo nešiotis nebent tuo apsikvailinęs Don Kichotas.

Kadais Aragonas mestelėjo frazę: "Moteris - tai vyro ateitis". Kundera ir ją sugebėjo paironizuoti, įdėdamas į vieno savo veikėjo lūpas žodžius: "Didžiulė laimė, kad karus iki šiol provokavo tik vyrai. Jei juose būtų dalyvavusios moterys, savo žiaurumu būtų buvusios tokios nuoseklios, kad dabar žemėje neliktų nė vieno žmogaus." Vyrus žavi tik amžinas moteriškumas. Vis dėlto prisižiūrėjusi jo iki valiai ir truputį snūstelėjusi, vyriškoji "Monologų" žiūrovų dalis atgijo būtent tada, kai moterys scenoje visais įmanomais būdais ėmė varijuoti anaiptol ne abstraktų ir anatomiškai bereikšmį, o kasdienišką ir spalvingą, visoms gyvenimiškoms situacijoms tinkantį žodį p---a. Demaskavusį pjesės manifestiškumą, dokumentalumą ir sociologiškumą. Pavertusį Don Kichotą amžinu skaistybės kvaileliu, palyginti su Kazanova ar Don Žuanu. Ir išlaisvinusį, sukonkretinusį ar tiesiog pagaliau "sužmoginusį" amžinąjį moteriškumą. Kitam režisieriui ar režisierei valia rinktis kitokį sprendimą.