Kaip atsiranda reitingai

"Tabu"

Šią savaitę laukia daug gerų filmų, bet bijau, kad pavasario linksmybės ne vieną potencialų jų žiūrovą nuvilios kur nors prie upių ir ežerų, į sodus ir sodybas. Tačiau kad ir kaip būtų, kelių filmų praleisti tiesiog nevalia. Pirmiausiai tai Nagisos Oshimos 1999 m., po ilgos pertraukos kine, sukurtas filmas "Tabu" (LNK, 8 d. 22.35). Tai istorinio Ryotaro Shiba romano ekranizacija, nukelianti į XIX a. Japoniją. Filmo herojai - samurajai, kuriems patikėta palaikyti tvarką Kioto mieste. Jie gyvena namuose, primenančiuose ir kareivines, ir vienuolyną. Atvyksta naujokai, iš kurių išsiskiria vienas jauniklis, kurio androginiškas grožis traukia visų žvilgsnius. Netrukus ima sklisti kalbos, kad jis neabejingas vienam savo draugui. Jaunuolio geidžia ir pagyvenęs samurajus, kuris netrukus randamas nužudytas.

Taip pamažu filme pradeda dominuoti tema, kurią nagrinėjo ir ankstesnieji Nagisos Oshimos filmai "Jausmų imperija", "Aistrų imperija", "Maksas, mano meilė". Tai mirties ir sekso - Eroto ir Tanato - vienybė. "Tabu" atmosfera prisodrinta aistrų ir prievartos, tačiau režisierius visa tai įrėmino nepaprasto grožio vaizdais - nuostabios dekoracijos, įsimenantys kostiumai ir samurajų kovos, apkloti sniegu peizažai, primenantys senuosius japonų grafikos šedevrus. Mėnulio šviesos ir žydinčios vyšnios medžio nušviestas filmo finalas - jaunojo gražuolio (Ryuhei Matsuda) ir išmintingojo samurajaus (Takeshi Kitano) dvikova - yra to grožio apoteozė.

Oshimai, regis, nerūpi politinis istorijos aspektas, susijęs su samurajų institucijos degradavimu. Jam įdomiau stebėti jaunuolį, aplink kurį nuolat pinamos intrigos. Tačiau kur yra tabu, - klausiau savęs pasižiūrėjęs filmą. Juk Japonijoje niekam ne paslaptis, kad homoseksualumas visada buvo toleruojamas ir tarp budistų vienuolių, ir tarp samurajų. Ir vieni, ir kiti turėjo jaunus pažus, pildančius visus vyresniųjų norus. Tačiau Oshima, regis, nori žengti tolyn ir parodyti, kad kiekvienai grupei, kurioje dominuoja vyriškumas, neišvengiamas latentinis homoseksualumas. "Tabu" yra tarsi dar viena duoklė japonų susižavėjimui bet kokia transgresija.

Tiems, kurie jau spėjo kino teatruose pasižiūrėti Spihe`o Lee "25-ą valandą", siūlau nepražiopsoti 2000-aisiais sukurto šio režisieriaus filmo "Apmulkintieji" (Tango TV, 6 d. 22 val.). Režisierius čia imasi bene mėgstamiausios savo temos - rasizmo. Filmo herojus - jaunas scenaristas Pjeras (Damon Wayans) yra vienintelis juodaodis tarp baltųjų vienos televizijų "galvų". Televizijos reitingai smarkiai krenta, tad šefas pasiūlo Pjerui alternatyvą: arba šis ras būdų pakelti reitingus, arba atsidurs gatvėje. Pjeras suranda labai kontroversišką išeitį. Jis perkelia į naują šou visus rasizmo klestėjimo laikų stereotipus, kai juodaodžiai aktoriai papildomai juodindavo veidus, kai juodaodžiai personažai būtinai turėjo būti patys kvailiausi, juokingiausi ir pan. Žodžiu, visa tai, kas politiškai korektiškoje Amerikoje yra tabu. Tačiau reitingai auga tada, kai tabu peržengiami. Ši taisyklė jau žinoma ir pas mus. Pjeras suranda niekam nežinomus aktorius, rašo jiems ultrarasistinius tekstus. Šou tampa labai populiarus, tačiau Pjerą užsipuola absoliučiai visi...

"Apmulkintieji" - labai gyvas filmas, atspindintis visą Lee talento diapazoną, jo humoro, ritmo jausmą ir net požiūrį į šių dienų kiną žavioje scenoje, kai televizijos bosas reikalauja sugalvoti ką nors panašaus į "Dogmos" rinkodarą. Beje, TV4 5 d. 15 val. rodo vieną savaip garsų raritetą - 1959 m. Pietro Francisci filmą "Apkerėtasis Heraklis". Sakoma, kad po to, kai šis italų filmas išgarsėjo JAV, prasidėjo nauja kino rinkodaros era, nes filmą JAV rodyti nupirkęs platintojas sukūrė naujus metodus. Pasak anekdoto, filmas buvo siaubingai blogas, tačiau jo pristatymo vakarėliai prabangiausiuose viešbučiuose, "darbas su kritikais" ir kitokios gudrybės padėjo jam tapti nepaprastai sėkmingu finansiškai. Žodžiu, visa tai, su kuo vis dažniau susiduriame ir mes, prasidėjo nuo "Apkerėtojo Heraklio".

6 d. 22 val. LTV rodo retą Ingmaro Bergmano filmą "Ritualas" (1968). Retą, nes jis buvo kurtas televizijai. Tačiau nepaisant ribotų televizijos galimybių "Ritualas" yra sudedamoji Bergmano kanono dalis. Mažo miestelio teisėjas (Erik Hell) turi tardyti aktorių trio. Jie suimti už tariamai nepadorias scenas, kurias pavadino "ritualu". Mažiausiai du aktoriai turi religinio pobūdžio problemų. Vienas jų teigia, kad yra sau Dievas ("kuriu savo nuosavus angelus ir demonus"). Vienintelė šios trijulės moteris sako: "Vaidinu šventąją ir kankinę. Todėl vadinuosi Tėja - graikiškai tai deivė."

Teisėjas taip pat turi dvasinių problemų. Svarbiausioje filmo scenoje (ji primena "Septintojo antspaudo" išpažinties epizodą) teisėjas išpažįsta pastoriui (ji vaidina pats Bergmanas), kad dėl savo viso gyvenimo nuodėmių, jis nesijaučia galįs teisti kitus žmones. Tačiau teisėjas tiki, kad "žmonės gali vieni kitiems atleisti, nes žemėje dar egzistuoja gailestis".

Toks įspūdis, tarsi Bergmanas čia dalytųsi savo refleksijomis apie meninę kūrybą. Bergmanas taip pat savo filmuose kuria angelus ir demonus, t.y. herojus, įkūnijančius gėrio ir blogio jėgas. Tačiau jis nemano, kad gali tuos personažus teisti. Jis gali juos tik stebėti ir užjausti. Tokios užuojautos laukiama ir iš Dievo. Neatsitiktinai teisėjas, kuris miršta nuo širdies priepuolio, jau nebegali paskelbti nuosprendžio aktoriams.

Jei pasiilgote filmų apie rusų mafiją, galiu rekomenduoti labai neįprastą. Tai Jezzo Butterworto "Nuotaka iš Rusijos" (LNK, 5 d., 20.55). Šiame nepriklausomų kūrėjų filme Nicole Kidman vaidina rusę, kuri išteka už padoraus amerikiečio. Tačiau ir Amerikoje heroję pasiveja tie, nuo kurių ji tikėjosi pabėgti.

Šeštadienį (3 d. 11.35) TV3 parodys vieną 7-ojo dešimtmečio JAV kino šedevrų - Sidney`aus Pollaco filmą "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?" (1969). Pasakojimas apie šokių maratoną didžiosios depresijos metais tapo nevilties kupina ode žmogiškajam orumui. To orumo itin stinga dabar, kai televizijos varžosi dėl kuo idiotiškesnio realybės šou. Tie šou man savaip primena šokių maratonus. Tas pats savanoriškas nusižeminimas, net, sakyčiau, gilus dugnas. Tačiau dugnas visada yra dugnas, net jei tie, kurie jame atsidūrė, mano pasiekę vienadienės šlovės viršūnę.

Jūsų - Jonas Ūbis