Kinas

Pakeliui į Europą

Nuotykiai studentų Babilone

iliustracija

"Europudingas" ("L’Auberge Espagnole", rež. Cedric Klapisch, Prancūzija, Ispanija, 2002) - filmas apie Europos bendrabutį. Bendrą butą ir bendrą būtį Barselonoje, kur pagal "ERASMUS" studijų mainų programą susirinko studentai iš įvairių Europos šalių. Nors filme pasakojama prancūzo istorija, ji nėra svarbiausia filmo ašis - veikiau viena iš margaspalvio studentiško gyvenimo gijų.

Filmo pradžioje atrodo, kad žiūrime subjektyvią kelionių dokumentiką - kuprinėmis apsikrovęs vaikinukas vos slenka įkaitusio miesto gatvėmis. Miestas pilnas žmonių, tačiau ispaniškai sakinį sunkiai surezgančiam vaikinui jis atrodo nebylus ir svetimas. Kam reikalinga tokia turistiška įžanga? Ji, kaip ir filmo pabaiga, nurodo ankstesnę patirtį - perėjimą iš šeimos erdvės (vaikinas iš pradžių irgi apsistoja pas pažįstamą šeimą) į netikėtų patirčių kupiną įvairiatautės bendruomenės gyvenimą.

Dideliame bute kartu apsigyvena vokietis, italas, ispanė, anglė, danas, prancūzas ir belgas (jei neklystu - juk pas visus atvažiuoja ir išvažiuoja draugai, giminės, meilužiai etc.). Čia ir prasideda neprognozuojama situacijų karuselė, kurią ypač įdomu stebėti tiems, kurie kalba visomis Europos kalbomis (arba nė viena - juk yra titrai!). Iškalbingiausi pokalbiai telefonu, kai norėdamas švelniai pakalbėti su mergina turi kone skradžiai žemės prasmegti, nes tavo pokalbyje "neakivaizdžiai" dalyvauja visi buto gyventojai. Dar geriau susikalba iš Prancūzijos paskambinusi motina ir anglė studentė - sužinojusi, kad sūnus išėjęs, motina klausia, ar į le fak (sutrumpintai - "universitetas"), ir sukelia anglei baisiausią euforiją. Barselona tampa studentų Babilonu. Iki tol istoriniais paminklais (Gaudi katedra etc.) ir maloniu pietų klimatu žavėjęs miestas pagaliau prijaukinamas ir atveria ne tik didingas panoramas, bet ir nematytas vidines erdves. Nors kai kurios situacijos iš tiesų primena anekdotus apie skirtingus "tautinius" charakterius ir kompleksus, filmas nėra paprasčiausias linksmų istorijų rinkinys. Gal kai kurie tipažai iš tiesų labiau primena stereotipų rinkinį, tačiau viskas pateikiama su humoru ir ironija. Iš pažiūros nesuderinamo būdo veikėjus įkūnija darnus aktorių ansamblis. Filmas įdomus pirmiausia kaip tokios nevienalytės grupės santykių studija - subjektyvi ir kartu tolerantiška.

Įvairialypį identitetą tyrinėjančiuose filmuose dabar kone privaloma parodyti gėjų ar lesbietę. Anksčiau tokie personažai, kaip kokie viduramžių luošiai arba juodaodžiai ankstyvuosiuose Holivudo filmuose, nedviprasmiškai reiškė blogį. Dabartiniais politinio korektiškumo laikais neretai perspaudžiama į kitą pusę - kuriami pozityvūs ir neišraiškingi charakteriai, neturintys nė lašo gyvybės. "Europudingo" režisierius, regis, išvengė perdėto utriravimo pinklių - Izabelė ne tik nesibaimina vyrų, bet dar ir pamoko draugą, kaip suvilioti merginą (nenuostabu, kad ši tradicinius lyties vaidmenis kvestionuojanti scena nuolat kartojama filmo reklamoje per televiziją). Kalbos, įsitikinimo, charakterių ir pasirinkimo skirtumai formuoja ne įtampos, bet kūrybiško bendravimo aplinką, kuri kartais vargina nestabilumu ir dažnais pokyčiais, tačiau praturtina unikalia patirtimi.

Kas nors kartą virė studentiškame skirtingų tautų ir kalbų katile, yra negrįžtamai paveiktas "įvairovės" viruso - grįžus namo viskas atrodo pernelyg įprasta ir vienoda. Viena kalba, vienas tikslas (darbas), vienas pasirinkimas (būti čia). Nenuostabu, kad sugrįžęs į Prancūziją pagrindinis pasakojimo veikėjas neranda sau vietos - nauja patirtis veržiasi iš ankstesnio gyvenimo tėkmės, nesutelpa į ankštas kasdienio gyvenimo formas. Gavęs gerą darbą, apsivilkęs kostiumą jis tarsi ne pradeda profesinę karjerą, o užsidaro į monotonijos kalėjimą. Nereikia daug spėlioti, kaip toliau klostysis jo likimas. Filmo pabaigoje matome Ksavjė, bėgantį lėktuvo pakilimo taku...

Simonas Ližė